Home / Asmenybės / V / Vytautas

Vytautas

Vytautas Didysis (apie 1350–1430 10 27). Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430). Per 1381–1382 metų Kęstučio kovą su Jogaila rėmė tėvą Kęstutį. Po jo nužudymo 1382 m. pabėgo pas kryžiuočius. 1383 m. vokiečių buvo pakrikštytas (Vygandu). Jogaila, pajutęs pavojų, susitarė su Vytautu. 1384 m. Vytautas sunaikino Kryžiuočių ordino jam duotas pilis, gavo tėvo valdytą Gardino kunigaikštystę, Volkovyską, Palenkę. Priėmė stačiatikių tikėjimą. Pritarė Jogailos sudarytai Krėvos sutarčiai (1385 m.). 1386 m. vėl katalikiškai krikštijosi (Aleksandru) ir greta jaunesniųjų Jogailos brolių užsitikrino aukščiausią rangą Gediminaičių hierarchijoje. 1387 m. gavo valdyti Lucką, sudarė sąjungą su Vasilijumi (nuo 1389 m. – Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus I). 1389 ir 1390 m. sandūroje, sustiprinęs savo įtaką ir remdamasis LDK bajorų nepasitenkinimu lenkų skverbimusi į Lietuvą po Krėvos sutarties, pabandė užimti Vilnių. Perversmas nepavyko. 1390 m. su savo šalininkais lietuvių bajorais pasitraukė į Kryžiuočių ordino valdas. Pripažino Kryžiuočių ordino siuzerenitetą. Būdamas kryžiuočiuose, ištekino dukterį Sofiją už Vasilijaus I. Nors Kryžiuočių ordino kariuomenės ir Vytauto 1390 ir 1391 m. žygiai į Vilnių nepavyko, tačiau Lietuvos gyventojai vis labiau rėmė Vytautą. Tai nulėmė kompromisinę 1392 m. Astravos sutartį: Vytautas paliko Kryžiuočių ordino valdas, o Jogaila pripažino jį Trakų kunigaikščiu ir savo vietininku visoje LDK. Užvaldęs LDK, Vytautas ėmė tituluotis didžiuoju kunigaikščiu. Atrėmė 1392–1396 m. kryžiuočių puolimus, iki 1396 m. pašalino sritinius kunigaikščius iš Polocko, Seversko, Novgorodo, Vitebsko, Volynės, Kijevo, Rytų Podolės. į jų vietą paskyrė sau paklusnius vietininkus. 1395 m. prie LDK prijungė Smolenską. 1397, 1398 m. surengė karo žygius į Aukso ordos valdas. 1398 m. atmetė lenkų ponų siuzerenines pretenzijas, norėjo vainikuotis karaliumi. Siekdamas Kryžiuočių ordino paramos, 1398 m. Salyno sutartimi perleido kryžiuočiams žemaitiją. 1399 m. pralaimėjo mongolams-totoriams Vorkslos mūšyje. 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartimi pripažino Jogailos viršenybę, o šis Vytautui oficialiai suteikė didžiojo kunigaikščio titulą. 1404 m. politiniai sumetimai privertė vėl atiduoti žemaitiją Kryžiuočių ordinui (Racionžo sutartis). 1404 m. prie LDK vėl prijungė Smolenską. 1406–1408 m. karas su Maskva baigėsi kompromisine Ugros taika, kuria susitarta dėl įtakos rusų žemėse. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, Vytautas sukėlė žemaičius, kurie, 1409 m. išviję vokiečius, vėl susijungė su Lietuva. Dėl to kilo Lenkijos ir LDK karas su Kryžiuočių ordinu. 1410 m. žalgirio mūšyje palaužta Kryžiuočių ordino galia. 1411 m. Torūnės taikos sutartimi žemaitija pripažinta Vytautui iki jo gyvos galvos. 1413 m. Horodlės susitarimu Vytauto įpėdiniams nustatyta pastovi didžiojo kunigaikščio institucija. 1413–1421 m. Vytauto ir Jogailos pastangomis buvo krikštijami žemaičiai. 1420 m. šv. Romos imperijos imperatorius Zigmantas I žemaitiją pripažino kryžiuočiams. Dėl to 1421 m. Vytautas sutiko priimti čekų husitų siūlomą karaliaus karūną (į ją pretendavo Zigmantas I). Melno taikos (1422 m.) sąlygomis kryžiuočiai galutinai atsisakė žemaitijos. Ji tapo LDK dalimi. Zigmantas I 1423 m. atšaukė Vroclavo sprendimą, o Vytautas atsisakė čekijos karūnos. XV a. 3 dešimtmečio pradžioje Vytautas įgijo įtaką Aukso ordoje, o 3 dešimtmečio II pusėje ją valdė Vytauto statytiniai. 1426, 1427 m. karo žygiais Vytautas įtvirtino savo hegemoniją Pskove, Novgorode, 1427 m. apgynė mažamečio vaikaičio Vasilijaus II Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą nuo kitų pretendentų. šie laimėjimai padėjo 1429 m. sukviesti Vidurio ir Rytų Europos valdovų Lucko suvažiavimą, kuriame iškelta mintis vainikuoti Vytautą Lietuvos karaliumi. Ją parėmė Jogaila, protestavo Lenkijos karalystės taryba. Vytautui pavyko suskaldyti opoziciją. į Vilniuje 1430 m. spalio ar lapkričio mėnesį numatytas vainikavimo iškilmes atvyko Jogaila, bet Vytautas staiga mirė. Vytautas stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir LDK karinę galią. Socialinių-ekonominių priemonių dėka susikūrė ekonomiškai stiprių žemvaldžių sluoksnis. Stengėsi sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, bet nepavyko. Suorganizavo didelę didžiojo kunigaikščio raštinę. Jam valdant, raštija tapo neatskiriama politinės, administracinės ir teisinės veiklos dalimi. Vokiečių kalba 1390 m. kryžiuočiams jo parašytas memorialas tapo „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio“ pagrindu. Rėmė pirmąją žinomą parapinę mokyklą (1409 m. Trakuose). Vytautui valdant, Lietuva įgijo galimybę sparčiau perimti Europos kultūros vertybes.