Pradinis / Straipsniai / Beieškant „Sidabrinio laivyno“ lobio
Beieškant „Sidabrinio laivyno“ lobio

Beieškant „Sidabrinio laivyno“ lobio

Piratai, blogas oras ir prasidėjęs karas su Anglija, Olandija ir Austrija buvo pagrindinė priežastis, kuri trukdė ispanų laivams išplaukti į jūros platumas. Bet drąsiam žygdarbiui ryžosi ir 1702 metų birželio 11 dieną iš Havanos išplaukė 19-os ispanų laivų eskadra, vadovaujama de Velasko (Don Manuel de Velasco). Laivai plaukė atgal į gimtąją Ispaniją, kur jų nekantriai laukė jau trejus metus.

Ispanai išvyko ne tuščiomis – laivų triumai net braškėjo nuo aukso, brangakmenių, sidabro, perlų, kinų porceliano, šilko, gintaro, indigo, raudonojo medžio, vanilės, kakavos, košenilio, imbiero, odos ir kitų prekių, kuriomis buvo pakrauti. Oficialiai paskelbta krovinio vertė siekė 30 milijonų piastrų, tačiau tikroji vertė, kurios didžiąją dalį sudarė nelegalios prekės, buvo žymiai didesnė. Tai buvo pirmas kartas kai Ispanijos valdžia patikėjo tokius turtus jūrai.

sidabrinis laivynas (6)

Ispanijos dvarų aukštuomenė buvo susirūpinusi dėl galimų šitos kelionės pasekmių. Taigi eskadrai į pagalbą buvo išsiųsta 23 prancūzų, kurie tais laikais buvo patikimi Ispanijos sąjungininkai, laivų karinė eskadra. Šiai eskadrai vadovavo Markiz de Šato-Reno (Marquis de Château-Renault).

Ispanų-prancūzų eskadra nesunkiai įveikė Atlanto vandenyną. Galutinis kelionės tikslas buvo Kadisas (uostamiestis pietų Ispanijoje), tačiau Šato-Reno iš savo žvalgų sužinojo, kad šis uostas užblokuotas, laivyno, kuriam vadovavo Džordžas Ruke (George Rooke). Prancūzų kapitonas nedelsdamas sureagavo ir nukreipė laivus į šiaurės Ispanijoje esančią Vigo įlanką, kuri, jo nuomone, turėjo tapti tinkamu prieglobsčiu.

Tuo pat metų anglų laivynas, patyręs nesėkmę prie Kadiso, nusprendė grįžti namo. Dar nespėjusius išplaukti, juos pasiekė žinia, kad prieš 10 dienų ispanų-prancūzų eskadra, gabenusi didelius aukso kiekius, įplaukė į Vigo įlanką. Tad jau po trijų dienų 100 anglų laivų eskadra įplaukė į šią įlanką, ieškodama ispanų-prancūzų eskadrų.

Paieškos neužtruko ir prasidėjo žiaurus mūšis. Priešininkai šaudė vieni į kitus atvira ugnimi. Sunkūs ispanų-prancūzų laivai, atsidūrę įlankoje, prarado  savo manevringumą.  Anglai šaudė įkaitintais sviediniais, kurių skeveldrų gabaliukai uždeginėjo šalia esančius laivus. Vienas po kito ispanų-prancūzų eskadros laivai buvo niokojami, padegami. Suniokotus laivus nešė srovė. Šis žiaurus mūšis truko 30 valandų, tačiau Šato-Reno su dalimi savo vadovaujamų laivų pavyko pralaužti Anglų užkardą ir išplaukti į atvirą jūrą. Tuo tarpu antrajai grupei vadovavęs de Velasko, matydamas beviltišką padėtį, įsakė sudeginti arba paskandinti savo laivus, kad jie neatitektų priešams.

sidabrinis laivynas (4)

Per visą mūšį dėl aukso buvo paskandinti 24 laivai. Iki šiol nėra vieningos nuomonės, kiek turto anglams pavyko pasisavinti, tačiau manoma, kad nuo 200 tūkstančių iki 5 milijonų svarų sterlingų. Anglai užgrobė tik 5 iš 19 ispanų laivų, tačiau vienas iš jų buvo pats didžiausias ispanų laivyno laivas. Šį laivą Džordžas Ruke vėliau išsiuntė į Angliją kaip trofėjų, dovaną anglų tautai. Tiesa, vos išplaukęs iš įlankos, šis milžinas užplaukė ant aštrių povandeninių uolų ir paskendo 33 metrų gylyje.

Vieni šaltiniai tvirtina, kad visas turtas paskendo kartu su laivais, tačiau prancūzai spėja, kad Šato-Reno galėjo priimti lemtingą sprendimą ir atvykęs į Vigo įlanką, įsakę turtus iškrauti sausumoje. Tada šie turtai žemės keliais su prancūzų karine palyda buvo nusiųsti Prancūzijos karaliui. Priešingu atveju, Liudvikui XIV nebūtų preteksto po šių įvykių Šato-Reno paskirti gubernatoriumi.

Kitas klausimas lieka neatsakytas jau beveik 300 metų. Koks likimas turtų, kurie per mūšį buvo laivuose?

sidabrinis laivynas (5)

Atrasti dingusį lobį svajojo daug ieškotojų. Keletas jų organizavo misijas, kurių tikslas ir buvo surasti šiuos paslaptingus turtus.

1738 m.  į Vigo įlanką atvyko prancūzų ekspedicija, kuriai vadovavo karinio jūrų laivyno karininkas Aleksandr Hubert. Kruopščiais matavimais jis nustatė keletą paskendusių laivų buvimo vietų. Pakėlimui buvo pasirinktas ispanų laivas  „Toho“, gulėjęs vos 6 metrų gylyje. Šio laivo vandentalpa buvo 1200 tonų. „Toho“ nuspręsta iškelti strypo, pontono, smailių ir 24 storų kanapinių lynų pagalba.

„Aš atvykau į Vigo įlanką birželio 17 d. – rašė Hubert savo dienoraštyje, – Visų pirma, surinkau dvi valtis, kurias buvau atsivežęs išrinktas. Tyrimas, atliktas rugpjūčio 18 d., parodė, kad “Toho” paskendo dumblinam dugne. Todėl pritvirtinau semtuvus prie valčių ir statmenai link laivo pradėjau kasti tunelį. Gruodžio 4 d., tunelis jau buvo iškastas. Vėliau aš padariau iš vietinio medžio adatą su geležiniu antgaliu. Su ja turėjau pravesti linus palei laivo dugną nuo kairiojo iki dešinėjo borto. Gruodžio 20 d. pabandžiau pravesti adatą ir man tai pavyko. Tokiu būdu atsirado mano tikėjimas ieškojimais.“

Bet Hubertui visgi nepasisekė. Adata kažkur užstrigo ir 1739 metų balandį ją teko ištraukti – išaiškėjo, kad ji sulūžo. Padarius naują adatą, jau liepos mėnesį buvo tęsiami darbai ir, kai jau atrodė, kad adata pralindo po laivu, ties dešiniu bortu ji vėl užstrigo. Tik po sunkių bandymų, liepos pabaigoje pavyko pravesti lynus po paskendusiu laivu. Bet ties tuo baigėsi Huberto turimos lėšos… Darbai buvo nutraukti. 1740 metų pavasarį, po įnirtingų paieškų, Hubertui pavyko surasti naujus investuotojus ir darbai atsinaujino. Taigi 1742 metais, laivą pavyko iškelti.

Deja, lobių ieškotojų laukė blogos naujienos, nes laivo viduje jie terado: 600 tonų akmenų, skirtų balastui, dešimtį patrankų, kelis šimtus sviedinių, kelis maišus surūdijusių vinių ir daugybę sudužusių molinių indų. Išleidę beveik du milijonus frankų, prancūzai paliko įlanką…

sidabrinis laivynas (2)

Laikui bėgant, dumblas pasiglemžė laivus ir XIX a. apie juos žinojo tik žvejai, nes tose vietose dažniausiai plyšdavo jų tinklai.

Visgi lobių ieškojimus tęsti susiruošė Paryžiaus Hipolitas Magenas (Hippolyte Magen). Tam jis buvo paruošęs naudoti pačią naujausią tuo meto nardymo įrangą, tiksliau – Rouquayrol ir Denayrouse 1865 m. išradimą – nardymo kostiumą su įmontuota nardymo įranga, naudojusią suspaustą orą. Šis išradimas suteikė galimybę panirti į 50 metrų gylį.

1870 m. dosniai sumokėjus vietiniam žvejui, buvo sužinotos penkių paskendusių laivų apytikslės buvimo vietos. Per dar 12 dienų pavyko nustatyti 10 laivų tikslias paskendimo vietas. Pirmasis jų atradimas buvo patranka. Paskui sekė 200 sviedinių, variniai indai, kovinis kirvis, peilio rankenėlė, sidabrinis bokalas ir maišas braziliškų riešutų, bet aukso ir sidabro vis nebuvo matyti…

Magen pradėjo skubėti, nes turimos ekspedicijos lėšos taip pat jau ėjo į pabaigą. Nesėkmės debesis ėmė vis labiau niauktis ir virš šios ekspedicijos. Skubinami paieškų darbai vyko netgi naktį. Galiausiai nusišypsojo sėkmė – iš laivo „Tampor“ pavyko iškelti pirmąjį sidabro lydinį. Visų rastų lydinių svoris siekė 60 kg. Magen su pakilia nuotaika grįžo į Paryžių ir greit išpardavęs turėtas akcijas, surinko nemažai pinigų. Bet prasidėjęs prancūzų-prūsų karas ir vėl sustabdė ekspediciją. Paskutiniame savo laiške Magen rašė, kad visi narai yra paralyžuoti. Tais laikais mažai kas buvo žinoma apie dekompresijos reiškinį, nežiūrint į nedidelius nardymo gylius, visi narai susirgo kesonine liga, kuri pasireiškia narams per greitai iš didelio gylio kylantiems į vandens paviršių.

1873 m. Magen Prancūzijoje išleido knygą, su pasakojimais apie ispanų lobius ir aprašė savo pamąstymus, kaip juos reikėtų iškelti. Po knygos išleidimo, ispanai įslaptino visą medžiagą susijusią su Vigo įlanka.

sidabrinis laivynas (3)

1954 m. savo sėkmę išbandė jaunas belgas – Robert Stenuit. 20-metis jaunuolis, palikęs prestižinį universitetą, su savo draugu išvyko į Ispaniją. Ten jie atrado tris paskendusius laivus, bet aukso – ne. Jų laimikiai buvo: įvairių molinių indų duženos, keli surūdiję durklai, sviediniai. Vėliau, Stenuit savo knygoje „Auksingieji Sąnašynai” rašė „Vos prilietus ranką prie paskendusio laivo borto, buvo galima pajausti jo galią ir tai, kokias dideles paslaptis jis žino”…

1956-1960 metais buvo atliktos dar kelios ekspedicijos, po kurių nebeliko laivų kurie nebuvo pakelti arba bent apžiūrėti, bet auksas taip ir nebuvo rastas. Taip per 300 metų Vigo įlanka tapo sinonimu frazei „neišsipildžiusi svajonė“. Vis dėlto lobių ieškotojai per tiek metų surinko daug naudingos istorinės medžiagos, kuri, galbūt padės istorikams kada nors išsiaiškinti, kur visgi pradingo auksas.

Santrauka parašyta pagal Лев Скрягин knygą „Dingusių laivų lobiai“

Komentuoti

Jūsų elektroninis paštas nebus skelbiamas viešai. Privalomi laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>