Home / Straipsniai / Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (I)

Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (I)

Urbonas VII

Urbonas VII

Procesų, kurie palaipsniui vedė schizmos Vakaruose, galime ieškoti jau XIV a. Augant  prancūzų įtakai, mirus Benediktui XI (1303 – 1304 m. (čia ir toliau tekste nurodomos pontifikavimo chronologinės ribos) naujuoju Bažnyčios vadovu buvo išrinktas Klemensas V (1305–1314 m.), kuris Italiją iškeitė į Prancūziją ir  tapo pirmuoju Avinjono popiežiumi. Šis popiežius, niekad taip ir nebuvo nuvykęs į Romą, kadangi Prancūzijos karalius tokiems ketinimams  prieštaravo, o ir pats Klemensas V nerodė didelio noro apsilankyti Romoje.  Klemensą V – ąjį pakeitęs Jonas XXII (1316 – 1334 m.) nebuvo šalininkas ypatingai glaudaus ryšio su prancūzais, tačiau po jo sekę Benediktas XI (1334 – 1342 m.)I bei Klemensas VI (1342 – 1352 m.) pasižymėjo proprancūziškomis laikysenomis.

Po šių dviejų, Prancūzijai palankų pontifikų, į Popiežiaus vietą sėdo Inocentas VI (1352 – 1362 m.), kuris prabilo apie norą popiežiaus sostą sugražinti į Italiją. Nors jam pačiam šito pasiekti nepavyko, tačiau jo pastangos nenuėjo per niek ir jomis pasinaudojęs jo įpėdinis Urbonas V (1362–1370 m.)  1367 m. grįžo į Šventąjį miestą. Tačiau neilgam. Urbono V aplinkoje buvę įtakingi prancūzų kardinolai ėmė jį spausti, ir 1370 m. jis grįžo į Avinjoną.  Mirus Urbonui V  popiežiumi išrinktas buvo Grigalius XI (1370–1378 m.) tęsė savo pirmtako darbus bei stengėsi vėl sugrąžinti Šv. Sostą į Romą. Jis pats į Romą parvyko 1377 m., bet sekančiais metais mirė. Reikėjo išrinkti naująją Bažnyčios galvą.

Prancūzijos politinės įtakos augimas bei noras Bažnyčios aukščiausiąją vadovybę įtraukti į savo politinę orbitą buvo vienas esminių veiksnių lėmusių Didžiają Schizmą. Daug ką pasako faktas, kad anuomet net 82% paskirtų kardinolų buvo prancūzų kilmės. Tokios tendencijos kėlė sąmyšį ir visuomenėje, kuri norėjo, kad naujuoju pontifiku taptų  romietis ar bent jau italas. Būtent dėl augančio spaudimo iš visuomenės kardinolai ėmėsi nuosaikesnio politinio kurso, kas lėmė, kad 1378 m. balandžio 8 d. 16 kardinolų grupė (11 prancūzų, 4 italai ir 1 ispanas)  naujuoju pontifiku išrinko ne romietį, bet italą Bario arkivyskupą Bartalomėjų Prinjaną. Kitą dieną, t.y balandžio 9 d. jis priėmė Urbono VI (1378 – 1389 m.) vardą. Tuo metu  ant Avinjone esančių rūmų buvo pakabintas naujo popiežiaus herbas, kas reiškė, kad ir šeši Avinjono kardinolai pripažino šiuos rinkimus.

Iškart po konklavos kardinolai paskubomis paliko Romą, kadangi baiminosi dėl savo saugumo. Būtent tai vėliau tapo vienu iš argumentu bandymams inicijuoti pakartotinius rinkimus. Urbonas VI apie bet kokius pakartotinius rinkimus nė girdėti nenorėjo ir atmesdavo bet kokius  siūlymus. Nenorėdami susitaikyti su naująją Bažnytine valdžia liepos mėnesį ispanų ir prancūzų kardinolai paskelbė, jog Urbono VI rinkimai negalioja ir 1378 m. rugsėjo 20 d. Fondu mieste trylikos kardinolų grupė Popiežiumi išrinko Robertą Ženevietį, tapusį Klemensu VII (1378–1394 m.). Bažnyčios gyvenimą ėmė temdyti intrigų verpetai, ilgainiui gavę Didžiosios Vakarų schizmos vardą.

Vitalijus Gailius

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>