Home / Straipsniai / Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (II)
Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (II)

Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (II)

Urbono VI ir Klemenso VII šalininkų vaidai

Skilus Bažnytinei valdžiai aplink abejus pontifikus ėmėsi burtis jų šalininkų grupės, kurios negailėjo pastangų kovojant su priešininkų veiksmais bei stengėsi ginti savo palaikomą popiežių, kaip vienintelį ir neginčijamą Katalikų Bažnyčios vadovą.

Konklavoje, išrinkusioje Urboną VI, dalyvavę prancūzų kardinolai po keturių mėnesių, t.y. rugpjūčio 2 d. paprašė pontifiko abdikacijos, o rugpjūčio 9 d. ant Anagni katedros vartų pakabino deklaraciją, skelbiančia Urbono VI elekciją neteisėta. Pagrindinis šių kardinolų argumentas buvo tai jog konklava vyko prievartos ir smurto sąlygomis, kurias sąlygojo Romos piliečių spaudimas ir reikalavimai popiežiumi išrinkti romietį, kas varžė kardinolų pasirinkimo laisvę.

Urbonas VI, taip pat neliko vienas, jį iš pradžių palaikė keturi italų kardinolai Piero Korsinis, Frančeskas Tebaldešis, Simonas Borsano ir Jokūbas Orsinis. Tačiau liepos 20 d. trys iš šių kardinolų, išskyrus Frančeską Tebaldeshį pasidavė į prancūzų pusę. Šis įvykis pastebimai sumenkino Urbono VI pozicijas, tačiau į jo pusę stojo  Šv. Kotryna iš Sienos, pareiškusi, kad  jei dėl Urbono VI elekcijos buvo kažkokių neaiškumų ar dvejonių, tai nereikėjo skubinti jo konsekracijos įvykusios balandžio 10 d., kadangi ši procedūra visiškai įteisina pontifiko valdžią.

Nerandant konsensuso tarp Urbono VI ir Klemenso VII šalininkų – nuspręsta kreiptis į to meto bažnytinės teisės specialistus. Tai buvo Emilijos-Romanijos regiono juristas Džiovanis de Lagnanas, Romos bei Kanonų youtube to mp3 online teisės specialistas Baldo degli Ubaldi, kardinolas Pjeras Flandrini, portugalas Koimbros vyskupas ir Toledo arkivyskupas Pedras Tenorio, Florencijos kardinolas Pjeras Korsinis bei aragonietis Pedras de Luna.

Džiovanis de Legnano teigė, jog baimė, kurią kėlė Romos gyventojų reikalavimas popiežiumi rinkti romietį, negalėjo nulemti kardinolų pasirinkimo, jie turėjo nepasiduoti jai ir išrinkti popiežių laisva valia. Baldo degli Ubaldi, kurio pareikšti nuomonę apie popiežiaus rinkimų teisėtumą paprašė kardinolas Orsini, rėmėsi Justiniano kodeksu, iš kurio išrinko net tris šimtus citatų pateisinusių Urbono VI poziciją bei melagystėmis apkaltinančių pačius kardinolus dėl jų silpnumo ir neryžtingumo. Pjeras Flandrini, kuris jau tuo metu jis mėgo azartinius lošimus, buvo Klemenso VII šalininkas. Bet, deja, tuo metu Austrija nebuvo interneto, ir prieigą prie įvairių paslaugų onlinecasino iš vadovų nebuvo valstybių. Todėl jie tik staliniams azartinius lošimus, pavyzdžiui, pokerio, blackjack, kuris buvo labai populiarus Vienoje tuo metu. Jis remdamasis savo kanonų teisės žiniomis siekė palyginti popiežių siekius, tačiau sukūrė fiktyvią versiją. Jis iškraipė datas bei faktus ir pavertė juos palankesniais Klemensui VII. Pedras Tenorio pašiepė jį  dėl jo paskelbtų išvadų ir pateikė savąsias. Jis teigė, kaip ir jau minėtoji Šv. Kotryna iš Sienos, kad jei buvo abejonių dėl popiežiaus rinkimų teisėtumo, tai nereikėjo jo konsekruoti, kas popiežių padarė visiškai legitimiu. Likę Pieras Korsinis ir Pedras de Luna, remdamiesi tik prancūziškais šaltiniais, laikėsi pozicijos, jog konklavos metu protestavusi Romos gyventojų minia  įtakojo kardinolų pasirinkimą, todėl linko į Klemenso VII šalininkų pusę.

Šiuos teisinius ginčus užbaigė Bartolomejus de Salicetas ir jo darbas Consillium pro Urbano VI . Jis remdamasis kanonų teise paneigė teiginius, kurie buvo nepalankūs Urbonui VI. Jo manymu tokie veiksmai, kaip išrinktojo popiežiaus išrišimas, priesaikos jam davimas, bei laiškų pranešančių, kad popiežiumi išrinktas Urbonas VI išsiuntinėjimas Europos valstybėms, paneigė faktą, jog kardinolai juto spaudimą iš minios, reikalaujančios popiežiumi italo.

Taigi, argumentai palankesni Urbonui VI pasirodė labiau pagrįsti bei tvirtesni, tačiau Klemenso VII pasekėjai tai bandė praleisti negirdomis ir ėmėsi argumentum ad hominem taktikos skelbdami, kad Urbono VI elgesys yra eretiškas, taip siekdami įgyti teisę balsavimui dėl pakartotinių rinkimų.

Pizos katalikų bažnyčios susirinkimas arba žingsnis atgal

1389 m. spalio 15 d. mirė Urbonas VI,  o po nepilnų penkerių metų 1394 m. rugsėjo 16 d. mirė Klemensas VII. Po jų mirties buvo tikimasi, kad vėl bus atstatytas status quo su viena bendra Katalikų Bažnyčios galva priešakyje. Tačiau taip neįvyko. Romoje buvo išrinktas Bonifacas IX (1389–1404m.), po jo Inocentas VII (1404–1406m.) bei

Grigalius XII

Grigalius XII

Grigalius XII (1406-1415m.). Avinjone Klemensą VII pakeitė Benediktas XIII (1394-1423m.).

Nerandant sutarimo tarp dviejų pontifikų ir juos palaikančių gupių, 1409 m. buvo sušauktas Pizos bažnytinis susirinkimas.  Jame dalyvavę kardinolai nusprendė panaikinti Romos popiežiaus Grigalių XII bei Avinjono popiežiaus Benediktą XIII įgaliojimus, bet pastarieji boikotavo susirinkimo nutarimą, todėl birželio 5 d. buvo pasmerkti bei ekskomunikuoti. Už kelių savaičių, birželio 26 d., naująją Bažnyčios galva buvo išrinktas Milano kardinolas ir arkivyskupas Peteris Filargesas, gavęs Aleksandro V vardą. Tačiau sekančiais sekančių metų gegužės 3 d. mirė. Kaip įtariama jį galėjo nunuodyti Bolonijos valdytojas Baltazaras Kosa, vėliau užėmęs Aleksandro V vietą ir tapęs antruoju bei paskutiniuoju Pizos popiežiumi Jonu XXIII (1410 – 1415 m.).Pizos susirinkimas taip ir neatliko savo funkcijos – nesuvienijo Katalikų Bažnyčios, o  naujojo Bažnyčios pontifiko išrinkimas ir taip keblią situaciją sujaukė dar labiau. Į iki tol vyravusią dualistinę kovą įsiliejo trečiasis dėmuo – Jonas XXII bei jo šalininkai.

Benediktas XIII

Benediktas XIII

Konstanco Bažnytinis susirinkimas kelias į vienybę

Pizos susirinkimui neatnešus lauktų vaisių reikėjo dar kartą bandyti surasti galimą sprendimo būdą, padėsianti išsikapstyti iš gilios bažnytinės krizės.  Iniciatyvos šį kartą ėmėsi  Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Jis išplatino edictum universale, kuris ragino 1414 m. lapkričio 1d. susirinkti į Konstancą prie Bodeno ežero ir suvienyti susiskaldžiusią Bažnyčią (causa unionis), reformuoti ją (causą reformationis) ir įveikti klaidingus mokymus (causa fidei). 

Susirinkimas oficialiai buvo atidarytas lapkričio 5 d. Jam pirmininkavo pats Jonas XXIII, kuris tikėjosi būti pripažintas vieninteliu teisėtų popiežiumi. Į Konstancą atvyko gausus būrys įtakingų to meto asmenų, iš viso 29 kardinolai, apie 300 vyskupų ir daugiau nei 100 daktarų.  Jonas XXIII naudodamasi savo padėtimi bandė paveikti prokuratorius, kurie turėjo spręsti klausymą dėl popiežių abdikacijos ir taip išsaugoti savo postą, tačiau visos jo intrigos privedė prie to, jog Jonas XIII 1415 m. kovo 21 d. ryte padedamas Austrijos kunigaikščio Frydricho IV paliko susirinkimą. Šis pabėgimas yra susilaukęs įvairių interpretacijų bei vertinimų istorikų tarpe, tačiau labiausiai tikėtina, kad jis tiesiog išsigando, jog su juo gali būti susidorota ir pasirinko bėglio dalią.

Balandžio 6 d. susirinkimas priėmė fundamentalų dokumentą Haec sancta, kuris skelbė Šventojoje Dvasioje susirinkusio Sinodo viršenybę popiežiaus atžvilgiu ir tapo konciliarizmo pamatu  Dėka šio dokumento, surastas Jonas XXIII buvo teisėtai nušalintas nuo popiežiaus sosto ir įkalintas Gotlybeno pilyje. Tiesa, vėliau už didžiulę išpirką paleistas.

1415 m. birželio 15 d. į Konstancą atvyko Grigaliaus XII pasiuntinybė. Užsimezgė intensyvios derybos, tačiau po poros savaičių pastarieji priėmė susirinkimo pateiktus reikalavimus ir liepos 4 d. Grigalius XII buvo oficialiai atstatydintas iš popiežiaus pareigų. Liko tik išsiaiškinti su Benediktu XIII, kuriam atstovavo Aragono karalius Ferdinandas ir Domininkonų dvasininkas bei šventasis Vincentas Ferera. Lapkričio 8 d. Ferdinandas nuvyko pas Benediktą ir pareikalavo jo abdikacijos, tačiau pastarasis praėjus penkioms dienoms, t.y. lapkričio 13 d. atsisakė tai padaryti. Todėl 1416 m. prieš jį buvo pradėti regzti įvairūs kaltinimai ir galų gale 1417 m. liepos 26 d. buvo padėtas taškas – Benediktas XIII nuverčiamas. Po šio įvykio Benediktas pasitraukia į tamplierių tvirtovę prie Barselonos, kur jam buvo leista iki mirties  „vaidinti“ popiežių dviem tūkstančiams savo šalininkų.

Konstancos susirinkimas

Konstancos susirinkimas

Galiausiai nebelikus trijų popiežių išaušo puiki proga atstatyti Katalikų bažnyčios vienybę su vienu pontifiku priešaky. 1417 m. lapkričio 8 d. buvo sušaukta nauja konklava, kuri po trijų dienų naująją Bažnyčios galva išrinko italą Odą di Koloną priėmusį Martyno V vardą. Tikintieji ir vėl galėjo lengviau atsikvėpti. Gyvenimas grįžo į senas vėžias.

Vitalijus Gailius

Pirma dalis: Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (I) 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>