Home / Konspektai / Ankstyvoji krikščionybė

Ankstyvoji krikščionybė

Krikščionybė – viena iš pasaulinių religijų, monoteistinis tikėjimas, atsiradęs Romos imperijos rytų provincijų žydų bendruomenėse I a. pr. Kr. IV a. paskelbta valstybine Romos imperijos religija. Pagrindas – tikėjimas išganytojiška Jėzaus auka ir prisikėlimu iš numirusiųjų. Ilgainiui skilo į keletą šakų: katalikybė, stačiatikybė (XI a.) ir protestantizmas (XVI a.). Šiandien turi ~1,5 mlrd. tikinčiųjų. Lietuvoje pradėjo plisti X-XI a., oficialia religija tapo nuo 1387 m.

Jėzus Kristus sukėlė Romos valdovų nepasitenkinimą, nes bent pradžioje buvo labai populiarus tarp paprastų Galilėjos gyventojų. Daugeliu atžvilgių neįprastos jo pažiūros kėlė grėsmę oficialiajai žydų dvasininkijai. jis nepripažino žmonių visuomeninių skirtumų. Tarp jo šalininkų neįprastai aukštą vietą užėmė moterys. Jėzus pasisakė už visų tautų lygybę. Radikalus jis buvo ir religijos klausimais. Jis tvirtino, kad tyra širdis kur kas svarbiau nei religinis apsivalymas. Jis skelbė, kad žydų tauta netrukus sulauks Dievo teismo. Svarbiausia Jėzaus mokymo dalis – dangaus karalystės doktrina. Jo skelbiamojoje dangaus karalystėje nebuvo išrinktųjų, visi lygūs, visus Dievas vienodai myli (žydai tikėjo, kad jie yra išrinktoji Dievo tauta).  Jėzaus mintys:

  • Pasisakė prieš privatinę nuosavybę, turtinę diferenciaciją.
  • Svarbiausia jo mokyme buvo raginimas atgailauti ir tapti naujosios Dievo tautos nariais.

Pirmasis misionierius – Paulius. Tolesnė ankstyvosios krikščionybės istorija – tai Kristaus mokinių veikla. Be to, tuo metu atsirado kitas didis mokytojas – Saulius iš Tarso. Priėmęs krikščionybę, jis ėmė vadintis Pauliumi. Jis nebuvo matęs Kristaus, bet jo skelbtas mintis pavertė teologine sistema. Būtent Pauliaus nuopelnas, kad krikščionybė I a. po Kr. ėmė sparčiai plisti. Pauliaus propaguojama krikščionybė buvo pakantesnė privačiai nuosavybei, smerkė gladiatorių kovas, nepripažino imperatorių didybės. 63 m. Paulius Romoje buvo nužudytas.

I krikščionybės amžius – apaštalų amžius. Pradžioje apaštalais buvo vadinami Kristaus mokiniai. Apaštalai skelbė Evangeliją ir teikė sakramentus: krikštijo, atleido nuodėmes. Jiems padėjo misionieriai ir dvasininkai. Dvasininkai buvo kulto tarnai, jie paprastai gyveno nuolatinėje vietoje, o ne keliaudavo iš vietos į vietą, kaip tai darė apaštalai. Apaštalų amžiui pasibaigus, bendruomenėms vadovavo vyskupai.

Ilgainiui romėnai pamatė, kad krikščionys sudaro atskirą grupę, įnirtingai siekiančią paskleisti savo tikėjimą. Daugelį piktino, jog kitų dievus krikščionys laikė velniais ir demonais. Dėl Komunijos sakramento ir dėl to, kad krikščionys vieni kitus vadino broliais ir seserimis, kilo gandų, kad jie valgo mažus vaikus ir nevengia kraujomaišos. Matyt, todėl istorikas Tacitas ir vadino šią religiją bjauria ir gėdinga. Kodėl imta persekioti krikščionis?

  • Romos imperijoje buvo leista garbinti tik valdžios pripažintus dievus (iki 30000).
  • Žydai, judėjai ir krikščionys nesutarė tarpusavyje.
  • Romos imperatoriai pajuto, kad krikščionys, išpažindami tik savo Dievą, negarbino jų kaip dievų.
  • Romėnų diduomenė negalėjo pakęsti, kad krikščionys skelbė visų lygybę prieš Dievą. Vergas, jų manymu, neprilygo aristokratui.
  • Imperatoriui atrodė, kad krikščionybė kėlė pavojų taikai.

Valdant Konstantinui (306-337 m.), krikščionių vargai baigėsi. 313 m. Romos imperatorius pripažino krikščionybę. Konstantinas suprato, kad nors krikščionybė buvo maištinga, bet įjungė savuosius narius visur, net ir už imperijos ribų. Krikščionybė turėjo tai, ko stigo Romos imperijai – organizuojamąją galią. 313 m. Konstantinas suteikė Romos gyventojams visišką tikėjimo ir kulto laisvę. krikščionims buvo grąžinti nusavinti kulto pastatai, bažnyčios turtas. Tuo metu krikščionybėje išryškėjo dvi kryptys:

  • Vieni teigė, kad Dievo tikėjimas yra kiekvieno žmogaus tikslas.
  • Kiti teigė, kad Kristaus tikėjimas yra kelias, kuriuo einama į Dievo tikėjimą.

Konstantinas nusprendė sutaikyti teologus. Jo iniciatyva Nikėjoje 325 m. buvo sušauktas bažnyčios susirinkimas ir apibendrinti krikščionybės dėsniai. Tikėjimo tiesa buvo paskelbtas Kristaus dieviškumas.

Krikščionybės plitimo prielaidos

Vidinės:

  • Evangelija visiems pagonybės pažemintiems (moterims, vergams) suteikė žmogiškąsias teises.
  • Pagoniškas tikėjimas buvo painus ir pilnas abejonių, o Jėzaus mokymas pranašesnis savo minčių aiškumu.
  • Žmonėms patiko krikščionių skleidžiama dora.
  • Tikėjimo platintojų drąsa ir uolumas.
Išorinės:

  • Romėnai iš pradžių neskyrė krikščionių nuo žydų, todėl netrukdė platinti tikėjimo.
  • Geras susisiekimas Romos imperijoje.
  • Graikų ir lotynų, o ne daugelio kalbų paplitimas. Tai lengvino apaštalų darbą.

Monoteizmas– vieno dievo išpažinimas. Būdingas tik krikščionybei, judaizmui ir islamui.

Politeizmas– daugybės dievų išpažinimas, būdingas senųjų civilizacijų tikėjimams.

Pagonybė – pirmykščiai religiniai tikėjimai ir kultai, pasireiškiantys totemizmu, magija, animizmu, politeizmu. Sąvoka „ pagonys“ imta vartoti IV a. Romos imperijoje. Taip buvo vadinami tie, kurie priešinosi krikščionybei.

Senasis TestamentasBiblijos dalis, judaizmo kanonas, parašytas XII-II a. pr. Kr. hebrajų kalba. Pasakoja žmonijos ir žydų tautos istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki Jėzaus Kristaus. Sudaro 39 knygos.

Naujasis Testamentas – Biblijos dalis, krikščionių kanonas, parašytas I a. po Kr. graikų kalba. Sudaro 27 knygos: 4 evangelijos (pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną), apaštalų darbai, apreiškimas Jonui ir Apokalipsė.

Apaštalas – Jėzaus Kristaus pasirinktas ir parengtas pasiuntinys, kuriam pavesta toliau tęsti žmonijos gelbėjimo darbą – skleisti krikščionybę, skelbti Evangeliją ir teikti sakramentus.

Biblija (Šventasis raštas) šventoji krikščionių ir judėjų knyga, kurioje išdėstytos pagrindinės tikėjimo tiesos. Sudaro 66 knygos: Senasis ir Naujasis testamentas.

Ediktas 1. senovės Romos pareigūno normatyvinis aktas, skelbiamas pradedant eiti pareigas ir galiojantis per visą jo kadenciją kaip veiklos programa. 2. Karaliaus, imperatoriaus normatyvinis aktas.

Jėzus Kristus (apie 6 m. pr. Kr.–apie 30 m.) – asmuo, sąlygojęs krikščionybės atsiradimą. Pagal krikščionių tikėjimą – Dievo sūnus iš Nazareto; už žmonių nuodėmes buvo nukryžiuotas, bet prisikėlė iš numirusiųjų. Jėzus suformulavo pagrindinę etinę krikščionybės idėją: tikėjimas pasaulio pabaiga ir ateisiančiu išganytoju. Nepaliko jokių raštų, todėl visi duomenys apie jo gyvenimą pateikti tik Naujajame Testamente.

Konstantinas Didysis (280-337 m.) pirmasis krikščioniškasis Romos imperatorius, įtvirtinęs dominatą. Priėmęs krikščionybę, skatino jos plitimą, pasinaudojo kaip centralizuojančia ir vienijančia jėga. Priėmė Milano ediktą (313m.), kuriuo krikščionybė buvo paskelbta legaliu ir toleruojamu tikėjimu; sušaukė Nikėjos susirinkimą (325 m.), kuriame sutaikė teologus ir tikėjimo tiesa paskelbė Kristaus dieviškumą.

One comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>