Home / Konspektai / Aušra

Aušra

“Aušra” (“Auszra”), pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuviškas žurnalas lotynišku šriftu. Ėjo 1883 – 1886 metais Ragainėje ir Tilžėje, buvo nelegaliai platinamas Lietuvoje. Buvo išleista 40 numerių. Tiražas apie 1000 egzempliorių. “Aušroje” savo kūrybinę veiklą pradėjo Maironis, V. Kudirka.

Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo informacinio pobūdžio, ir tautiškosios sąmonės ugdymu nesirūpino. Tik vienas Šernas savo “Lietuviškoje Ceitungoje” buvo pradėjęs spausdinti patriotiškus straipsnius – apie garbingą lietuvių praeitį ir apie sunkų dabartinį svetimųjų jungą. Šitam laikraščiui straipsnius rašė ir būsimasis “Aušros” redaktorius Dr. J. Basanavičius. Laikraštis buvo spausdinamas gotiškomis raidėmis, todėl negalėjo paplisti Didžiojoje Lietuvoje, kur liaudis nemokėjo skaityti gotiškų raidžių. Iš kitos pusės, Mažosios Lietuvos lietuviams Didžiosios Lietuvos problemos nelabai rūpėjo. Todėl laikraštis po kurio laiko nustojo eiti, o Dr. J. Basanavičius nutarė leisti atskirą laikraštį Didžiajai Lietuvai.

1882 metais J. Basanavičius bandė įkurti lietuvių mokslo draugiją, kuri leistų savo laikraštį. Tačiau tebuvo įsteigtas tik laikraštis “Aušra”. Jos sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo J. Basanavičius. Bet kadangi jis tuo metu gyveno užsieny, daugiausia Bulgarijoje (1884 – 1905 m. ), tai laikraštį tvarkė kiti, Mikšas,    dr. J. Šliūpas, o kai šį ištrėmė vokiečiai vėl Mikšas. “Aušra” iš pradžių buvo spausdinama Ragainėje,o paskui Tilžėje paties Mikšo įsteigtoje spaustuvėje.

“Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį. “Aušros” leidėjų idealas buvo, kad “Lietuva būtų tautiškai susipratusi, lietuviškai kalbanti, mananti, jaučianti ir laisvai dirbanti kultūros dirvoje”. Daug dėmesio kreipdama į praeitį “Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug kuo net panašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus “Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir t.t.

“Aušra” neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nesvarstė;     ji tenkinosi tik stiprindama lietuvius tautiškai ir kultūriškai. Didžiausias jos tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad galėtų laisvai dirbti, gautų spaudos laisvę, kad lietuvių kalba būtų įsileista į mokyklas, į valdžios įstaigas ir kad ji nebūtų išstumiama iš bažnyčios. “Aušros” meto lietuviškasis sąjūdis daugiau rūpinosi švietimu ir kultūros sritimi, o politinių klausimų mažiau telietė. Apskritai ji stengėsi nepulti labai nei rusų valdžios, nei sulenkėjusių kunigų nei dvarininkų, tikėdamasi, kad lengviau pasieks savo teisėtus reikalavimus, jei visų tų pajėgų nenustatys prieš save. Bet tuo būdu “Aušra” nepalenkė į savo pusę nei vienų, nei kitų: rusai tiek į ją, tiek    į visą slaptąją spaudą žiūrėjo, kaip vokiečių darbą prieš rusus, o sulenkėjusi bajorija, svajodama apie kultūrinę lenkų hegemoniją Lietuvoje, visą lietuvių sąjūdį laikė nusikaltimu “broliškų” tautų vienybei.

Pradžioje “Aušros” gadynės žymieji tautinio sąjūdžio veikėjai, J. Basanavičius ir J.Šliūpas, mėgino išgauti iš rusų valdžios palankumo šiam sąjūdžiui, būtent, kad būtų leidžiama “Aušrą” spausdinti Lietuvoje. Bet, rusų valdžios pritarimo negavę, ypač Šliūpas, pasuko antirusiška linkme, skelbdamas, kad rusai atnešė lietuviams dvasios vergiją, spaudos draudimą, religinę diskriminaciją ir rusifikaciją. O ir baudžiavos panaikinimą jis nelaikė nei caro malone, nei rusų valdžios nuopelnu, teigdamas, kad tik istorijos vyksmas privertęs caro vyriausybę įvykdyti baudžiavos panaikinimo reformą.

Jeigu “Aušroje” J. Basanavičius savo straipsniuose daugiau akcentavo kultūrinės veiklos svarbą, tai J. Šliūpas ir kiti aušrininkai daugiau dėmesio kreipė į socialinius klausimus. Bet “Aušros” didžiausias ideologinis nuopelnas yra tas, kad  ji atskyrė lietuvių tautą nuo lenkų tautos ir paspartino tautinį sąmonėjimą. “Aušros” laikotarpio tautinis sąjūdis, nors buvęs daugiau kultūrinio pobūdžio, bet jis buvo paspalvintas ir politine kova, kurią vedant buvo pasitikima tik savomis jėgomis laimėti nusibrėžtą tikslą. Todėl laikoma, kad nuo “Aušros” pasirodymo iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo visiškai nugalėta lenkiškoji arba unijinė srovė tarp lietuvių ir tuo metu susidarė lietuvių tautiniai ir politiniai junginiai, jau skirtingų politinių tikslų.

“Aušros” bendradarbiai ir leidėjai buvo susispietę į būrelį, pasivadinusį Lietuvos Mylėtojais. Nuo trečio numerio ir laikraštis buvo leidžiamas jų vardu. Tame būrelyje buvo labai įvairių žmonių. “Aušros” artimiausi leidėjai ir redaktoriai buvo pasauliniai inteligentai, persisėmę tuo metu populiariais liberališkais šūkiais. Keldami garbingą lietuvių pagoniškąją praeitį, jie tuo būdu kartais įžeisdavo krikščionybę ir katalikų Bažnyčią. Tas nepatiko lietuviams kunigams. Net lietuviškai rašantis A. Baranauskas buvo priešiškai nusiteikęs prieš “Aušrą”. Ypač nepalankiai būdavo paliečiama krikščionybė, redaguojant “Aušrą” dideliam veikėjui ir patriotui, bet aiškiam laisvamaniui dr. J Šliūpui. Todėl katalikiškoji visuomenė nuo jos nusigręžė. Kaip tik tuo metu bankrutavo ir Mikšo spaustuvė, “Aušrai” atsirado materialinių sunkumų, ir 1886 m. ji liovėsi ėjusi. Bet lietuvių visuomenė jau buvo išjudinta ir nebegalėjo rimti be laikraščio. Todėl greit atsirado net keli lietuviški laikraščiai.

3 comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>