Home / Konspektai / Bažnyčia viduramžiais

Bažnyčia viduramžiais

960 m. – Danijos krikštas

966 m. – Lenkijos krikštas

988 m. – Rusios krikštas

Katalikų bažnyčios skilimas (1054 m.) į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų). Suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų (385 m.), klostėsi nevienodos sąlygos vystytis krikščionybei – Romos popiežiaus nebevaržė imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus. VII a. pradėjo ryškėti ir teologiniai, organizaciniai, apeigų skirtumai: nevienodai aiškinta Šventoji Trejybė, apeigos atliekamos skirtingomis kalbomis ( graikų ir lotynų). Romos ir Konstantinopolio interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje.

Kliuni reforma (1059 m.) – katalikų bažnyčios pertvarkymai. Reformų centras – Kliuni benediktinų vienuolynas (Prancūzija). Tikslas: sustiprinti pasaulietinę ir bažnytinę popiežiaus valdžią. Bažnyčia tapo centralizuota, ekonomiškai ir politiškai stipri institucija, popiežių pradėjo rinkti nepriklausoma kardinolų kolegija, bažnytinės investitūros skyrimas perėjo popiežiaus žinion; buvo įvestas griežtas celibatas; sukurta ir įgyvendinta teokratinė teorija: bažnytinė valdžia yra aukštesnė už pasaulietinę, todėl kiekvienas pasaulietinis valdovas turi paklusti popiežiui.

Grigalius VII (1020-1085 m.) - popiežius, katalikų bažnyčios  reformatorius. Rėmė Kliuni reformą, stiprino bažnytinės valdžios nepriklausomybę nuo pasaulietinės, įvykdė svarbias reformas, padėjusias centralizuoti Katalikų bažnyčią: įteisino celibatą, panaikino pasaulietinę investitūrą, prieštaravo simonijai – bažnytinių pareigų pirkimui ir pardavimui. Su Henriku IV kovojo dėl investitūros (dvasininkų skyrimo).  Paskelbtas šventuoju.

Henrikas IV (1050 – 1106m.)Vokietijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius. Kovojo su nepaklusniais vasalais pradėjo ginčą dėl investitūros (1075-1122 m.) su popiežiumi, tačiau šis Henriką IV ekskomunikavo. Kanosoje apsirengęs atgailautojo rūbais meldė atleidimo. Atgavęs savo ankstesnę galią, surengė žygį į Romą, ją  užėmė, paskyrė antipopiežių, kuris Henriką IV karūnavo imperatoriumi.

„Ėjimas į Kanosą“ – politinio veikėjo visapusiškas nusižeminimas ir prašymas atleidimo už padarytas klaidas. 1077 m. į Kanosą (Šiaurės Italija) pas popiežių Grigalių VII ėjo atleidimo prašyti Vokietijos karalius Henrikas.

 

Kryžiaus žygis – popiežiaus Urbono II Klermone (Prancūzija) 1095 m. paskelbtas žygis Šventajai žemei (Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“ jungo. Surengti 8 žygiai – 1096 – 1270 m.

Riterių ordinai – karinės-religinės vienuolių organizacijos, turėjusios įstatus, patvirtintus popiežiaus ir suvaidinusios svarbų vaidmenį Kryžiaus žygių metu.

Antisemitizmas – neapykanta, priešiškumas žydams. Pirmasis antisemitizmo proveržis įvyko XI a. –  žydai buvo persekiojami, žudomi.

Kryžiaus žygiai (1096-1270 m.) tai aštuoni Vakarų Europos riterių žygiai į artimuosius Rytus. Kryžiaus žygius paskelbė popiežius Urbonas II Klermone (Prancūzija) 1095m. Šventajai žemei (Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“ jungo. Svarbiausi užgrobimai – kryžiuočiai paėmė Jeruzalę (1099 m., I žygis) ir užkariavo Konstantinopolį (1024 m., II žygis). Priežastys:

  • Valstiečiai siekė ištrūkti iš baudžiavos ir susirasti geresnį gyvenimą turtinguosiuose Rytuose.
  • Feodalams, riteriams labai trūko žemių („žemės badas “) – įvedus majorato principą, žemę paveldėdavo tik vyriausias sūnus, todėl atsirado daug riterių plėšikų, kurie kėlė sumaištį.
  • Nusilpo Bizantija, todėl popiežius tikėjosi išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Rytuose.
  • Daugelis tikėjosi, kad vaduodami Šventąją žemę išpirks nuodėmes.

Padariniai ir reikšmė:

  • Pagyvėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika.
  • Pagyvėjo prekyba, sustiprėjo šiaurės Italijos miestai (gabeno Kryžiaus žygių dalyvius į Konstantinopolį).
  • Paspartėjo socialiniai procesai Vakarų Europoje: XII-XIII a. pradėjo nykti baudžiava, nes feodalai dėl lėšų ir darbo rankų stygiau ėmė daryti valstiečiams nuolaidas, leisdavo išsipirkti iš baudžiavos, vietoj jos mokėti piniginę duoklę.
  • Žygių metu nublanko religiniai idealai.
  • Europiečiai pradėjo auginti ryžius, citrinas, abrikosus, išmoko gaminti šilkinius audinius, veidrodžius.

PopiežiusRomos vyskupas, apaštalo Petro įpėdinis, Katalikų bažnyčios ir Vatikano valstybės valdovas. Jo sprendimai tikėjimo klausimais negali būti laikomi klaidingais.

Patriarchas – 1. Aukščiausiojo rango stačiatikių dvasininkas, kurio rezidencija Konstantinopolyje. 2. Protėvis, giminės pradininkas.

Katalikaskatalikų bažnyčios narys, katalikybės išpažinėjas. Katalikybė atsirado 1054 m., Krikščionių bažnyčiai suskilusį Rytų ir Vakarų. Jos principus dogmatizavo Nikėjos (325 m.), Konstantinopolio (381 m.), Tridento (1545-1563 m.) bažnyčios susirinkimai. Katalikų bažnyčios galva – popiežius.

Ortodoksas– 1. Žmogus, kuris griežtai laikosi savo tikybos, mokslo ar ideologijos nuostatų, teiginių, principų. Paprastai ortodoksais vadinama Stačiatikių bažnyčia. 2. Tikroji tikyba.

Stačiatikis stačiatikių bažnyčios narys, stačiatikybės išpažinėjas. Stačiatikių bažnyčia atsirado apie IV a. Bizantijoje. Nuo vakarų bažnyčios skyrėsi apeigomis, liturgijos kalba; galutinai atsiskyrė 1054 m. Pirmosios stačiatikių misijos Lietuvoje pasirodė XI a. 1300 m. įsteigta LDK stačiatikių metropolija su centru Naugarduke.

Atskyrimas nuo bažnyčios (ekskomunika) tikinčiojo atskyrimas nuo bažnytinės bendruomenės; griežčiausia Bažnyčios bausmė nusidėjėliui, nenorinčiam paklusti jos valiai.

Erezijareliginė srovė arba nuomonė, prieštaraujanti oficialiam Bažnyčios mokymui, ir todėl jos smerkiama. pirmosios krikščioniškos erezijos atsirado II-III a. Jų padaugėjo krikščionybei tapus valstybine religija.

Antisemitizmas neapykanta, priešiškumas žydams; viena iš religinio. nacionalinio ir rasinio nepakantumo formų ideologijoje, politikoje ir buityje, nukreipta prieš žydų tautą. Pirmasis antisemitizmo proveržis įvyko XI a. – žydai buvo persekiojami, žudomi.

Riterių ordinaikarinės-religinės vienuolių organizacijos, turėjusios įstatus, patvirtintus popiežiaus ir suvaidinusios svarbų vaidmenį Kryžiaus žygių metu.

Investitūra dvasininkijos skyrimas.

Karūnavimas – karaliaus ar imperatoriaus titulo suteikimas žengiant į sostą. Rašomas simbolinis aktas, kuriuo valdovui suteikiama karališkoji ar imperatoriškoji valdžia.

Misionierius dvasininkas, skleidžiantis savo tikėjimą kitų religinių įsitikinimų žmonėms.

Vienuolis krikščionybės, budizmo, islamo religinės bendruomenės narys, davęs tam tikrus įžadus – neturto, skaistybės. Atsisako pasaulietinio gyvenimo; skiriamasis drabužis – abitas.

Vienuolynas vienuolių bendrija, jų gyvenamoji vieta, vienuolijų organizacinės struktūros vienetas. Krikščioniškose bendruomenėse pasirodė IV a., visų pirma Egipte. Pačią vienuolynų idėją krikščionybė perėmė iš senųjų Rytų kultų, egzistavusių dar prieš Kristų. Vienuolynų kūrimo pradininkas Vakarų Europoje – šv. Benediktas. Dabartiniais laikais katalikų vienuolynai – popiežiui pavaldžių vienuolynų ordinų padaliniai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>