Home / Konspektai / Pirmasis Pasaulinis Karas

Pirmasis Pasaulinis Karas

Pasaulinis karas – karas, į kurį buvo įtraukti visų žemynų kareiviai, o karo veiksmai, be Europos, vyko Azijoje, Afrikoje, Australijoje, be to, ramiajame, Indijos ir Atlanto vandenyne, daugelyje jūrų.

Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) priežastys:

  • Austrijos-Vengrijos bei Rusijos siekis įsigalėti Balkanų regione. 1912-1913 m. čia vyko Balkanų karai
  • Dviejų priešiškų karinių blokų susidarymas:

Trilypė sąjunga (1882 m.). Sudarė Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija. Vokietija buvo galingiausia Europos valstybės – stipriausia ekonomiškai ir turinti didžiausią ateitį. Ji buvo pasiryžusi ir toliau stiprinti savo įtaką, kovoti „dėl vietos po saule”. Kai 1916 m. iš sąjungos pasitraukė Italija, Austrija-Vengrija ir Vokietija imtos vadinti Centrinėmis valstybėmis. Jų sąjungininkėmis tapo Bulgarija ir Turkija.

Antantė (1907 m.). Sudarė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, o karo metais į jų pusę stojo ir Italija. Prancūzija siekė revanšo po nesėkmingo 1870-1871 m. karo su Prūsija. Ji žūtbūt stengėsi vėl patekti tarp didžiųjų valstybių ir suardyti susidariusią jėgų pusiausvyrą.

  • Ginklavimosi varžybos. Daugelyje valstybių karo prievolės laikas buvo prailgintas, šalys vis didino karo išlaidas, industrinė visuomenė buvo pajėgi masiškai gaminti ginklus.
  • Imperializmo politika;
  • Išaugęs Europos tautų nacionalizmas: vienos tautos skelbėsi esą pranašesnės už kitas, skleidė nacionalistinę propagandą, karui buvo skiriamas teigiamas vaidmuo žmonijos istorijoje.

Karo pretekstas: Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Ferdinando nužudymas Sarajeve (1914 m. birželio 28 d.). Praėjus mėnesiui kilo „liepos krizė” – Austrija-Vengrija įteikė Serbijai ultimatumą, kuriame reikalavo pasmerkti žmogžudystę ir atsiprašyti. Nors Serbija priėmė beveik visas padiktuotas sąlygas, Austrija-Vengrija nutraukė su ja diplomatinius santykius. Atsakydama į tai, Rusija, kuri gynė Serbiją, paskelbė mobilizaciją. Vokietija, stojusi Austrijos-Vengrijos pusėje, paskelbė karą Rusijai (1914 m. rugpjūčio 1 d.). Prasidėjo karas.

Eiga:

·         1914 m. – nė viena iš kariaujančių pusių nepasiekė lemiamos pusiausvyros. Vokietijos kariuomenė užėmė Belgiją ir atakavo Prancūziją. Prasidėjus Rusijos puolimui rytuose, vokiečiai buvo priversti kariauti dviem frontais. Marnos mūšyje prancūzų armija sustabdė vokiečius, nusistovėjo Vakarų frontas. Prasidėjo karas jūrose – Didžioji Britanija ir Vokietija stengėsi blokuoti viena kitą, nepraleisti prekybos laivų į priešininko uostus. Galicijoje Rusija palaužė Austrijos-Vengrijos priešinimąsi, tačiau tolesnį puolimą sustabdė Vokietija. Manevrinį karą pakeitė pozicinis.

Pozicinis karas (apkasų karas) – kai atsisakoma manevrinio karo ir pereinama prie gynybos – ginamos ilgalaikių įtvirtinimų linijos, nusistovi frontai.

  • 1915-1916 m. – puolimo iniciatyva priklausė Centrinėms valstybėms. Ipro mūšyje Vokietija panaudojo chloro dujas. Į karą Antantės pusėje įstojus Italijai, nustojo galioti Trilypė sąjunga. Vokietija nustūmė Rusiją į rytus, užėmė Lenkijos karalystę, Lietuvą. Verdeno mūšyje vokiečiai nepalaužė prancūzų gynybos, o jūrų mūšyje prie Jutlandijos nepasisekė nutraukti jūrinės blokados – jai ėmė trūkti – žaliavų, grėsė ūkio suirutė. Rusų armija užėmė Bukoviną ir dalį Galicijos.
  • 1917 m. – išryškėjo Antantės strateginė iniciatyva. Povandeninio karo metu Vokietijos laivynas masiškai skandino Antantės ir neutralių šalių laivus.Į karą įstojus JAV (balandžio mėn.), sustiprėjo Antantės pozicijos, pakito karo eiga. Rusijoje paėmus valdžią bolševikams, Rusija išstojo iš karo ir pradėjo separatines derybas su Centrinėmis valstybėmis.

Separatinė taikataika, kurią be sąjungininkų žinios ir sutikimo sudaro valstybė, priklausanti karinei koalicijai.

  • 1918 m. – dėl didelių karo nuostolių ir ekonominės suirutės šalys pradėjo siekti paliaubų ar taikos sutarčių. Brastos sutartis tarp Rusijos ir Centrinių valstybių (kovo mėn.): Rusija atsisakė tų buvusios imperijos žemių, kurias prarado per karą, suiro Rytų frontas. Amjeno operacija: Antantė palaužė Vokietiją ir privertė trauktis. Revoliucija Vokietijoje: nuversta imperatoriaus valdžia ir paskelbta respublika. Kompjeno paliaubos (1918 m. lapkričio 11 d.): karo veiksmai baigėsi, Vokietija prisipažino esanti nugalėta.

Kapituliacija ginkluotųjų karinių pajėgų pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis sąlygomis.

Kontribucija tariama bauda, kurią nugalėtas priešininkas priverstas sumokėti nugalėtojui, nepriklausomai nuo patirtų nuostolių dydžio.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>