Home / Konspektai / Rusija pirmojo pasaulinio karo metais

Rusija pirmojo pasaulinio karo metais

Vasario revoliucijos priežastys (1917 m.):

  • Bandymai pertvarkyti Rusiją iš patvaldinės į konstitucinę valstybę nepasiteisino – caro rūmuose ir vyriausybėje didėjo įvairių avantiūristų (ypač G.Rasputino įtaka.
  • Nesėkmės kare ( kareiviams trūko ginklų, armijoms vadovavo negabūs generolai) didino įvairių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą: streikavo darbininkai, bruzdėjo valstiečiai.
  • Pagilėjo vyriausybės krizė: nuolat keitėsi ministrai ir vyriausybės nariai, vyko kova tarp caro ir Dūmos, liberalieji Rusijos sluoksniai mėgino įvykdyti rūmų perversmą.
  • Stambieji pramonininkai buvo nepatenkinti caro ekonomine politika, neveiklumu, delsimu spręsti svarbias ūkio problemas.
  • Rusijos miestuose kilo badas (1917 m. žiemą).

Revoliucijos pasekmės:

  • Caras Nikolajus buvo priverstas atsisakyti sosto. Rusija tapo demokratine respublika.
  • Dūma sudarė Laikinąją vyriausybę, kuri žadėjo vykdyti reformas.
  • Laimėjus revoliucijai, Rusijoje susidarė dvivaldystė: valdžią turėjo Laikinoji vyriausybė, bet reali jėga buvo tarybų rankose. Vl.Lenino ir bolševikų pastangos taikiai įsigalėti tarybose nepasiteisino, valdžią perėmė Vyriausybė.

Spalio perversmas (1917 m. lapkričio 7 d. (spalio 25 d.): Smuko Laikinosios vyriausybės autoritetas. Tęsėsi karas ir ekonominė suirutė, o bolševikai stiprino savo įtaką tarybose ir gana lengvai paėmė valdžią. Įvyko II Tarybų suvažiavimas, kuriame paskelbta, kad Laikinoji vyriausybė netenka savo galios, ir priimti dekretai dėl taikos (kariaujančios valstybės raginamos pradėti taikos derybas) ir dėl žemės (numatyta panaikinti dvarininkų žemėtvarką, žemę perduoti tiems, kurie ją dirba. Buvo patvirtintas naujas valdžios organas Liaudies komisarų taryba, kuriai vadovavo Leninas ir kurią sudarė vien bolševikai.

Komunistinė diktatūrapo 1917 m. Spalio perversmo Rusijoje įsigalėjęs antidemokratiškas bolševikų valdymas:

  • Buvo surengti rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą (1918 m. pr.). rezultatai susiklostė bolševikų nenaudai, todėl jo veikla buvo uždrausta.
  • Paskelbti dekretai , varžantys asmens teises ir laisves (įvesta spaudos cenzūra, pripažįstama tik civilinė santuoka, bažnyčia atskirta nuo valstybės).
  • Valstiečiai verčiami jungtis į komunas, sukurta jiems nepalanki rinkimų sistema;
  • Vykdoma “karinio komunizmo” politika – šalies valdyme naudojamos karinės prievartos priemonės, ekonomika pajungta kariniams tikslams;
  • Įkurta politinė policija (ČK), vykdžiusi terorą, pradėtos steigti koncentracijos stovyklos, nužudytas caras Nikolajus II su šeima.

Nepasitenkinimas bolševikų valdymo metodais sukėlė Pilietinį karą (1918 –1920 m.) Kariavo:

  • „raudonieji” – tarybų valdžios, bolševikų šalininkai;
  • „baltieji” – kariuomenės dalys, ištikimos carui (gen. Kolčiakas, Denikinas, Vrangelis), bolševikų politiniai priešininkai, užsienio valstybių ginkluotosios pajėgos.

Bolševikų pergalės priežastys:

  • „Baltųjų” pajėgos nebuvo vieningos, neturėjo vieno politinio vado ir aiškios politinės programos. Bolševikų pažadai atrodė kur kas patraukliau, o jų vadas Vl.Leninas turėjo pripažintą autoritetą.
  • Buvo suformuota milijoninė Raudonoji armija (vadas – L.Trockis).
  • bolševikai valdė centrinę šalies dalį, kur buvo sutelkta pramonė, karinės gamyklos, tankus geležinkelių tinklas.
  • „Baltųjų” neparėmė valstiečiai, kurie bijojo prarasti žemę.

Ekonominė politika Rusijoje:

„Karinis komunizmas” (1918-1920 m.):

  • Žemės ūkyje įvestas maisto produktų nusavinimas, uždrausta žemę pirkti, parduoti, nuomoti, samdyti darbininkus.
  • Pramonė nacionalizuota, gamyba centralizuota ir kontroliuojama komisarų.
  • Už darbą pradėta mokėti maisto produktais lygiavos principu.
  • Įvesta visuotinė darbo prievolė, darbas buvo militarizuotas ( jo negalima atsisakyti, o pasitraukimas prilyginamas dezertyravimui).

 

Reikšmė: sumažėjo prekių apyvarta, pinigai neteko savo vertės, pereita prie natūrinių mainų; nuskurdo daugelis valstiečių šalį apėmė krizė.

NEP’as (1921-

  • Žemės ūkyje įvestas mokestis maisto produktais, plėtojama kooperacija, leista nuomoti žemę ir samdyti darbo jėgą.
  • Leista privatizuoti ir nuomoti įmones, įsileidžiamas užsienio kapitalas.
  • Atsisakyta sumanymo panaikinti pinigus, įvykdyta piniginė reforma.

 

Reikšmė: buvo atkurtas žemės ūkis ir pramonė, tobulėjo transportas ir prekyba. Didėjo darbo intensyvumas, bet atlyginimas liko nepakitęs. Ekonomikos lygis buvo žemas, Rusija stipriai atsiliko nuo kapitalistinių šalių.

V.Leninas (1870-1924)tikroji pavardė — Uljanovas. Sovietų revoliucionierius ir politikas. Suskaldė socialdemokratų darbininkų partiją (RSDDP) ir įkūrė bolševikų partiją. Į Rusiją grįžo 1917 m. balandžio mėn. po vasario revoliucijos. Siūlė nuversti Laikinąją Vyriausybę, paimti valdžią ir įgyvendinti socialistinius pertvarkymus. (,,Taikos, duonos, žemės”). Vadovavo ginkluotam Spalio perversmui, po kurio tapo komisarų tarybos pirmininku. Jo politika padėjo bolševikams laimėti pilietinį karą. Buvo žiaurus, bet labai pragmatiškas. Nuo 1921 m. prarado įtaką valstybės valdymui.

L.Trockis (1879-1940)tikroji pavardė — Leiba Bronšteinas. 1898 m. pritapo prie socialdemokratinio judėjimo. Į Rusiją grįžo po Vasario revoliucijos, įstojo į bolševikų partiją, skatino V.Leniną užimti valdžią. Aktyviai dalyvavo Spalio perversme, pasižymėjo Pilietiniame kare — organizavo Raudonąją armiją. Buvo Lenino dešinioji ranka. Dėl nesutarimų su Stalinu nuo 1924 m. neteko postų, 1928 m. buvo ištremtas iš SSRS. Nužudytas Meksikoje Stalino įsakymu.

Perversmas –

Bolševikai rusiškai — daugumos šalininkai, arba Rusijos socialdemokratų partijos kairysis sparnas (1903 m.), kaip priešprieša menševikams (mažumai). Šis epitetas prie SSRS KP išliks ligi 1952 m.

Eserai (socialistai revoliucionieriai) politinė partija Rusijoje (1901-1922 m.)

Kadetaikonstitucinė demokratinė partija caro Rusijoje, susiformavusi po 1905 m. caro spalio manifesto paskelbimo.

Steigiamasis susirinkimasspecialiai išrinktas ir sušauktas valstybės parlamentas, turintis nustatyti politinės valdžios formą, priimti pagrindinį įstatymą – konstituciją.

 

Pilietinis karasvalstybės ir piliečių konflikto forma, kai piliečiai protestuoja ne prieš vienokį ar kitokį valstybės sprendimą, o apskritai prieš vyriausybės politiką. Tačiau prieš vyriausybę protestuoja ne visi, o tik žymi dalis piliečių, tad vyriausybė, remdamasi ją palaikančiais piliečiais, ryžtasi nepaklusniuosius sutramdyti jėga. Pagrindinė pilietinio karo kilimo sąlyga – apylygės konfliktuojančių pusių jėgos.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>