Home / Straipsniai / Liudviko XIV gyvenimas
Liudviko XIV gyvenimas

Liudviko XIV gyvenimas

Liudviko XIV sosto paveldėjimas ir vaikystė

LouisXIV-child
Liudvikas XIV vaikystėje

Liudvikas sostą paveldėjo būdamas penkerių metukų, jo regente buvo paskirta jo motina Ona Austrė ir pirmasis ministras  Mazarinis. Mazarinis antrasis kardinolas tapęs ministru. Iš pradžių jis išėjo Popiežiaus Urbuno VIII mokyklą, o vėliau mokėsi iš savo pirmtako Rišeljė. Prieš mirtį Rišeljė jį rekomenduoja Liudvikui XIII, kuris įvesdino jį į savo tarybą, o 1643-04-21 tapo Liudviko XIV krikštatėviu. Nors Liudvikas XIII regente paskyrė Oną Austrę, ji pakeitė vyro testamentą ir regentystės tarybos pirmininku skyrė Mazarinį. Pirmaisiais valdymo metais jis susiduria su didikų sąmokslais, kurie nenorėjo nei antrojo Rišeljė, nei, kad Prancūziją valdytų italas. Jis buvo pasiruošęs bausti sąmokslininkus, bet Prancūzijos padėtis pablogėjo, kai Prancūzijos kariuomenė ėmė nepasitikėti vyriausybe. Fronda – tai ketverių metų politinių sumaiščių metai (1648-1652m.), kuriuos išgyveno Prancūzija. Visų sumaiščių bendras tikslas – nuversti Mazarinį. 1649 m. karalienei su jaunuoju Liudviku XIV teko bėgti iš Paryžiaus į Sen Žermeną. Tai lemtingasis pabėgimas, kurio Liudvikas nepamirš visą gyvenimą. 1651m. Liudvikas XIV buvo paskelbtas pilnamečiu, 1652m. jis grįžta į Paryžių kaip pilnateisis valdovas- tai frondos pabaiga. Liudvikas XIV karūnuotas buvo Reimse 1654 metais. Mazarinis skiriamas Liudviko XIV tarnu.

Liudviko XIV valdymas XVII amžiaus antroje pusėje

 

Taigi, Liudvikas XIV grįžęs į sostą turėjo atgaivinti aristokratų kovų išvargintą Prancūziją, negana to Prancūzijos ekonomika nebuvo stabili, nes Trisdešimties metų kare, Prancūzijos kariuomenė kainavo dvigubai nei buvo numatyta. Prancūzija buvo prie finansinio bankroto ir nors Vestfalijos taika (1648m.) prie Prancūzijos buvo prijungtos naujos teritorijos visuomenė to nepastebėjo ir neįvertino. Atrodo, kad ji labiau buvo linkusi pasmerkti pakilusias kainas ir Mazarinio norą valdyti. Taigi, pirmiausia reikėjo stabilizuoti ekonomiką, jam padėjo Kolbertas, kuris sudarė planą kaip ekonomiką pastatyti ant „sveiko“ pagrindo. Vis dėl to jam pavyko ir karalius galėjo įgyvendinti grandioziškus savo planus. Tiesa, po Kolberto mirties valstybės finansinis deficitas tik didėjo ir stūmė Prancūziją į gilią prarają.

Liudvikas XIV norėdamas plėsti valstybės teritoriją turėjo ne tik didinti kariuomenę, bet ir ją modernizuoti. Nuo 30000 vyrų 1659m. iki 97000 vyrų 1666m. Vėliau kariuomenę jis didino iki 350000 vyrų 1710 metais. Per keletą dešimtmečių buvo sukurta galingiausia kariuomenė Europoje. Nors Kolberas buvo susižavėjęs karo laivynų ir skyrė jam finansavimą, Liudvikui XIV svarbiau buvo sausumos kariuomenė.

1660 metais Liudvikas XIV susituokė su Marija Terese. Šios vedybos buvo vienas iš Pirėnų taikos punktų. Tačiau tai nepadėjo išvengti Ispanijos įpėdinystės problemų. Pirmasis Liudviko XIV karas kilo 1667 – 1668 metais. Jis pareiškė pretenzijas į Brabantą ir įsiveržė į Ispanijos valdomus Nyderlandus. Labai greitai koaliciją prieš jį sudarė Anglija, Olandija ir Švedija. Karas baigėsi Ėks la Sapalio taika, pagal kurią Liudvikui XIV atiteko 12 Belgijos tvirtovių.

Sekantis karas su Olandiją 1672 – 1679 kilo dėl Liudviko noro nubausti pastarąją už įsikišimą į pirmąjį konfliktą. Karas buvo kruopščiai paruoštas diplomatiniu atžvilgiu. Karas prasidėjo prancūzų kariuomenės įsiveržimu į Nyderlandus, karalius neatsispyrė iš ispanų atimti Franš Konte. Nijmėgeno kongrese prancūzų diplomatai laikėsi neutraliai, ramino olandus ir žadėjo prekybines lengvatas, atėmė iš ispanų dalį teritorijos.

Devynerių metų karas 1689 – 1697 metais prasidėjo kai Liudvikas XIV metė iššūkį Augsburgo lygai, kuri buvo sudaryta prieš jį ir vadovaujama Viljemo Oraniečio. Prancūzų kariuomenė įsiveržė į ispanų Nyderlandus ir Palatinatą. Vėliau karas persimetė į jūrą, prasidėjo ilgas ir sekinantis karas. Buvo nusiaubtas Haidelbergas. Pagal Rysviko taika 1697 m. patvirtino, kad Elzasas priklauso Prancūzijai, bet nepripažino jos teisių į Liuksemburgą. Liudvikas turėjo pasitraukti iš Katalonijos ir Palatino valdos.

Religinė Liudviko XIV politika

Dar Mazariniui esant gyvam, prasidėjęs konfliktas su Roma, dėl asmeninių Mazorinio priežasčių peraugo į tarptautinį. Liudvikas XIV pasinaudojęs prancūzų ambasados Romoje imuniteto pažeidimo pretekstu, jis išvarė iš Paryžiaus nuncijų ir užėmė Avinjoną. 1682 m. Liudviko XIV sušauktas Prancūzijos bažnytinis susirinkimas priėmė deklaraciją, kuri įtvirtino galikonybę (paskelbta, kad karalius nepriklausomas nuo Popiežiaus, o Popiežiaus valdžia Prancūzijoje apribojama). Prancūzijoje sunaikino Hugenotų „valstybę valstybėje“ ir 1685 m. spalio 18 d. Liudvikas XIV Fontenblo ediktu panaikino Nanto ediktą, Prancūzijoje prasidėjo hugenotų persekiojimas. Hugenotai pradėjo bėgti iš šalies. Kadangi didžioji hugenotų dalis buvo amatininkai, tai smarkiai atsiliepė Prancūzijos ekonomikai. Popiežius Inocentas XI 1688 metais ekskomunikavo Liudviką XIV už Avinjono užėmimą. Tais pačiais metais jis rašė „Plėstis- štai koks yra verčiausias ir maloniausias valdovų užsiėmimas“.

Liudviko XIV valdymas XVIII amžiaus pirmoje pusėje

XVIII amžiaus pradžioje Europos sistema tapo penkių didžiųjų valstybių- Prancūzijos, Habsburgų imperijos, Prūsijos, Didžioji Britanijos ir Rusijos- sistema, kurioje maišėsi ir kiek silpnesnės valstybės: smunkanti Ispanija, pamažėle kylantis Italijos embrionas Savoja, nepastovioji Švedija. Prancūziją kankino vis didėjantys mokesčiai, nes Liudviko XIV kariuomenės išlaikymas kainavo vis daugiau, o karai pradėjo nebesisekti. Taip pat Prancūzija kentėjo dėl noro išlaikyti ir sausumos kariuomenę ir karinį laivyną. Kariuomenės reikėjo vis daugiau, nes prieš Prancūzija vis dažniau buvo sudaromos koalicijos.

Iš pradžių Prancūzijai sekėsi, nes Vokiečių žemės buvo suskaldytos, Ispanija silpo, o šalyje, kuri visada siekė palaikyti jėgų balansą, Anglijoje, 1640 metais prasidėjo revoliucija. Tačiau pasibaigus revoliucijai ir kai 1688 metais Anglijos sostą užėmė Olandijos valstybės vadovas Viljemas Oranietis. Nukentėjęs nuo Liudviko XIV Olandijoje  ir tapės Anglijos karaliumi Viljemu III pradėjo sudarinėti koalicijas nukreiptas prieš Prancūziją. Devynerių metų karo sudarytos paliaubos tik davė laiko abiems pusėms pasiruošti, nes Liudvikas XIV nebuvo linkęs atsisakyti savo ambicijų. Tuo tarpu Viljemas III supratęs, kad jei Liudvikas XIV taptų Ispanijos valdovu, jo galios neatremtų jokia valstybių koalicija.

Konfliktas atsinaujino 1701 metais, kai buvo priimtas Karolio II Ispano testamentas, kuriuo Ispanijos sostas buvo paliktas Liudviko XIV anūkui Pilypui Anžujiečiui. Imperatorius Leopoldas, Olandija ir Anglija paskelbė karą Prancūzijai. Tačiau konfliktas kilo ne tik dėl Ispanijos įpėdinystės. 1701 metais Liudvikas XIV sulaužė Risviko sutartį, kuria buvo pripažinęs Viljemą III Anglijos karaliumi. Jis iškilmingai paskelbė, jog vieninteliu pretendentu į karaliaus sostą gali būti tik Prancūzijoje tremtyje mirusio Jokūbo II sūnus, kurį Liudvikas XIV įsisūnijo. Čia slypėjo Liudviko XIV planas sujungti Anglijos, Ispanijos ir Prancūzijos karūnas. Tokiu būdu Prancūzijos hegemonija būtų įsigalėjusi visame pasaulyje. Tačiau prieš jį vėl susidarė koalicija. Liudvikas XIV negalėjo tikėtis pagalbos ir iš dažniausios sąjungininkės Švedijos, nes ji tuo metu buvo įklimpusi į Šiaurės karą ir karą su Abiejų Tautų Respublika. Nuo pralaimėjimo išgelbėjo nesutarimai priešų stovykloje ir į valdžią atėję Stiuartai (1711 m.), kurie norėjo susitaikyti su Prancūzija. Tik 1714 metais Prancūzija laimėjo ir į Ispanijos sostą sėdo Pilypas Anžujietis pasivadinęs Pilypu V.  Ambicingasis karalius Saulė, nusprendė pasinaudoti anūku, Prancūzijos sostą užrašydamas jam ir tikėdamasis, kad ateityje Ispanija ir Prancūzija susijunks personaline unija. Negana to, jis pasinaudojo anūko nepatyrimu ir pasiskelbęs „vyresniuoju“ valdovu ėmė valdyti Ispanijos kolonijas, įvedė kariuomenę į Ispanijos valdomus Nyderlandus.

1713 metais buvo pasirašyta Ultrechto sutartis, pagal ją Pilypas Burbonas atsisakė Prancūzijos karūnos ir pasiliko Ispanijos, Ispanijai buvo paliktos jos kolonijos. Anglija gavo keletą kolonijų ir Gibraltaro tvirtovę, o imperatorius Karolis VI kaip kompensaciją dėl atsisakyto Ispanijos sosto gavo Nyderlandus  ir visas Ispanijos kunigaikštystes Italijoje. Tai buvo paskutinis Liudviko XIV karas, tiesa prieš mirtį (mirė 1715 m.) Prancūziją sukrėtė nederliaus metai ir didžiulės riaušės.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>