Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Algimanto apygarda – Istorija

Algimanto apygarda – Istorija

1 (1) Dauguma partizanų apygardų kūrėsi natūraliai – formavosi susijungiantys būriai, vadai buvo iškeliami iš pačių partizanų. Tačiau kelių apygardų pradžią žymi kiek kitokie įvykiai. Tokia išskirtinė ir Algimanto apygarda. 1947m. Vytauto apygarda pernelyg išsiplėtė – ją sudarė Kupiškio, Rokiškio, Švenčionių, Utenos, Zarasų apskrityse, taip pat Baltarusijos Svyrių apskrityje veikę laisvės kovotojų daliniai. Dėl to buvoneįmanoma jai veiksmingai vadovauti, sunku palaikyti tarpusavio ryšius. Būtent dėl šių priežasčių tų pačių metų gegužės mėn. Šiaurės Rytų Lietuvos (nuo 1948m. – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities štabas sąskrydžio Šimonių girioje metu nutarė įkurti naują apygardą – Algimanto. Apygarda buvo suformuota iki 1948m., ją sudarė Šarūno, Žalioji ir Kunigaikščio Margio rinktinės. Jos ir toliau tvarkėsi gana savarankiškai – Žaliosios rinktinės partizanai, daugiausia veikę Panevėžio apskrityje, tradiciškai glaudžiau bendravo su Prisikėlimo apygardos teritorijoje veikusiais partizanų štabais; rinktinėje veikė Aukštaitijos partizanams nebūdingas organizacinis sektorius (legaliai veikiantis rezervas, platinęs spaudą, rinkęs informaciją ir pan.). Kunigaikščio Margio rinktinės partizanai, daugiausia veikę Rokiškio apskrityje, su Algimanto apygardos štabu stipresnius ryšius užmezgė tik 1949m., prieš pat apygardos egzistavimo pabaigą. Šarūno rinktinė, kurios veiklos teritorija buvo Anykščių ir Kupiškio apskritys, sudarė apygardos pagrindą – čia telkėsi štabai, buvo suorganizuotas spaudos leidimas. Nepaisant visų šių apygardos ypatumų, nuo 1947 iki 19 49m. pabaigos Algimanto apygarda buvo Lietuvos partizanų Aukštaitijoje centras, čia nuolat laikėsi visos Aukštaitijos ir Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadovybė. Algimanto apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, vyko visi svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadų pasitarimai ir sąskrydžiai.1 (2)

Didžiausią smūgį Algimanto apygarda patyrė 1949m. pirmosiomis lapkričio dienomis. Okupantų kariuomenė, turėdama informacijos iš suimtų ir per tardymus palūžusių partizanų, apsupo Šimonių girią, kurioje telkėsi visa apygardos vadovybė, ir sunaikino daugumą šiose apylinkėse įrengtų partizanų bunkerių kartu su juose buvusiais laisvės kovotojais. Kautynių metu žuvo Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė ir visos Aukštaitijos– Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, taip pat dauguma kitų partizanų, galėjusių atkurti štabus ir perimti vadovavimą. Patyrusi tokių nuostolių Algimanto apygarda taip ir nebeatsigavo, todėl 1950m. lapkričio mėn. partizanų srities vado įsakymu buvo išformuota. Kunigaikščio Margio ir Šarūno rinktinių likučiai buvo sujungti, pavadinti Tumo-Vaižganto rinktine ir priskirti Vytauto apygardai, o Žalioji rinktinė prijungta prie Vyčio apygardos.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>