Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Dievo Krėslo miško kautynės

Dievo Krėslo miško kautynės

1949 m. gegužės 21 d.

1949m. gegužės 21d. Dievo Krėslo kautynėse žuvo septyni Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Lakūno būrio partizanai: brolis ir sesuo Petras ir Teodora Bartkai, Irena Belozoraitė, Raimondas Bijeika-Krukis, Juozas Greivys-Bielskis, Aloyzas Mažutis-Šarūnas, Antanas Parimskis. Trys partizanai buvo sunkiai sužeisti ir paimti į nelaisvę. Iš apsupties prasiveržti pavyko tik būrio vadui Edmundui Rekašiui-Lakūnui ir Stasiui Rekašiui-Dariui. Lakūno būryje buvo jaunų partizanų iš aplinkinių Janapolio, Sausšilės, Smilgių, Žarėnų miestelių ir kaimų. Žuvusiai partizanei I.Belozoraitei tebuvo aštuoniolika metų, kitiems – nuo dvidešimties iki dvidešimt penkerių.

Prisimena vienintelis Lietuvos nepriklausomybės sulaukęs Dievo Krėslo miško kautynių dalyvis Stasys Mockus-Kiaunė: „1949m. kovo mėn. ištrėmė mano šeimą. Man nebuvo kito kelio, tik įsitraukti į partizanų gretas – ne taip buvau išauklėtas, kad okupantams kojas bučiuočiau. Išėjus į partizanus, iki 1949m. balandžio mėn. gyvenome bunkeryje Sausšilės miške. Vieną dieną ten, prie miško, sutikome du stribus, su jais susišaudėme, abu juos nukovėme, bet tame bunkeryje toliau gyventi nebegalėjome, tai persikėlėme į Dievo Krėslo mišką. Ten apsigyvenome ne bunkeryje, o vasarinėje bazėje – užmaskuotose palapinėse. Tuo laiku dar buvo labai daug gerų žmonių, kurie mus visa kuo rėmė. Tuo metu buvo sužeistas mūsų būrio vadas Edmundas Rekašius-Lakūnas, tai iš Telšių atvažiuodavo Mortelė Jankutė, kad jam perrištų žaizdą, vaistų atveždavo. Ryšininkas Vladas Bidva-Girių Karalius mums buvo kaip tėvas, aprūpindavo maistu, avalyne, drabužiais, be to, buvo „mūsų ausys ir akys“.

1949m. gegužės 20-osios tylų ramų penktadienio vakarą į mūsų stovyklą Dievo Krėslo miške užsuko tas pats mūsų ryšininkas Vladas Bidva. Buvo šiltas gegužis, miškas jau buvo gražiai sužaliavęs. O Bidva mus tiesiai šviesiai perspėjo niekur neiti, nesirodyti, nes esą apylinkėje sklinda kalbos, kad bus didelis žmonių trėmimas. Tą naktį niekur ir nėjome. O labai ankstų rytą pirmoji atsikėlė partizano Bartaus sesuo – ėmėsi ruošti visiems pusryčius. Ji ir pastebėjo stovyklą besupančius rusų kareivius. Tuoj puolė į palapines žadinti partizanų. Mes tuoj pat pašokome, susirinkome reikalingiausius savo daiktus ir ėmėme trauktis iš stovyklos, kaip atrodė, į saugiausią pusę. Bet jau ir ten buvo apsupta. Aišku, kad kažkoks išdavikas okupantams buvo viską pranešęs. Ten jau įvyko pirmasis susišaudymas. Mūsų buvo dešimt gerai ginkluotų vyrų ir trys moterys, tai mes tą pirmą rusų būrelį labai greitai atmušėme ir prasiveržėme tolyn. Per Dievo Krėslo mišką skubiai traukėmės tolyn, praėjome savo senąjį bunkerį, o pagrindinis mūsų tikslas buvo kirsti liniją, skiriančią Dievo Krėslo miškus nuo Vilko miškų, ir pasitraukti tenai. Tačiau pasiekus liniją mus ir ten pasitiko rusų kareiviai. Mes iš pradžių dar tikėjomės, kad bus išduota tik stovyklos vieta, bet, pasirodo, visas Dievo Krėslo miškas buvo iki galo apsuptas. Buvo suvažiavę daugybė sunkvežimių su kareiviais ir minosvaidžiais, buvo atvaryti net šarvuočiai. Kai sėkmingai pasitraukėme iš stovyklos, tai dar girdėjome, kaip dvi valandas rusai, bijodami prieiti artyn, pylė iš visų ginklų į mūsų tuščias palapines.

Mūsų būrys vorele artinosi rusų atkirstos linijos link. Šalia manęs, kiek priekyje, ėjo mokytoja partizanė Irena Belozoraitė. Staiga ji krito, tik pamačiau ant nugaros besiplečiančias raudonas kraujo dėmes. Skubiai teko trauktis ten, kur tankiau. Tame tankumyne nusprendėme kaip galima geriau užsimaskuoti ir laukti vakaro – prisidengus tamsa prasiveržti bus lengviau. Bet kur tau – pilnas miškas kariuomenės su šunimis, kurie ėmė užuosti mūsų pėdsakus ir vesti kareivius į mūsų tankumyną. Visą dieną teko atsišaudyti. Sekėsi gerai – niekas iš lietuvių partizanų per visą dieną nežuvo, o kelis rusus nušovėme, dar daugiau prišaudėme jų šunų, vedančių kareivius mūsų pėdsakais.

Jau ir vakaras buvo nebetoli, sustiprėjo viltis sulaukti tamsos. Tik staiga iš visų pusių šaukdami, rėkdami mūsų tankų eglynėlį ėmė šturmuoti nesuskaičiuojama daugybė rusų kareivių. Nesupratome, ar jie girti, ar dar kokie, bet rėkė baisiausiais balsais ir užsirito ant mūsų didžiausia banga. Mes buvome priversti pakilti ir atsišaudydami trauktis į ramesnę pusę. Traukėmės per tokią nedidelėmis eglaitėmis apaugusią pelkę. Traukėmės vilnimis – vieni atsišaudo, kiti tuo metu traukiasi, tada šaudo pasitraukusieji, o atsitraukinėja juos prieš tai dengę partizanai. Nepastebėjau, kur žuvo mūsų būrio vyrai. Bet, panašu, kad jie mus neatsitiktinai spaudė į tą lyg ir ramią pelkaitę, nes kai ją jau, atrodo, sėkmingai praėjome, pataikėme į vietą, kur prie keliuko rusai jau buvo spėję išsikasti net apkasus. Iš apkasų jie mus ėmė apmėtyti granatomis ir apšaudyti minosvaidžiais. O iš pelkės pusės irgi ant kulnų lipo rusų automatininkai. Toje vietoje mane ir sužeidė. Netekau sąmonės ir atsibudau tik mašinoje. Šalia gulėjo sužeista partizanė Zofija Baginskaitė ir Steponas Rekašius-Drulia. Taip atsidūriau Telšių saugumo požemiuose…“

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>