Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Kęstučio apygarda – istorija

Kęstučio apygarda – istorija

1946m. rudenį Tauragės, Raseinių apskrityse, Jurbarke, iš dalies Kauno, Kėdainių, Šiaulių apskrityse buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda (JKA, nuo 1948m. vasaros – Kęstučio apygarda).

Žemaitijos rezistencija, palyginti su kitais Lietuvos partizanų struktūriniais dariniais, buvo specifiška. Pirmiausia įtakos tam turėjo ten ilgai užsilaikęs frontas (beveik iki 1944m. pabaigos). Čia traukėsi jau okupuotos Lietuvos dalies įvairių pogrindinių organizacijų aktyvūs atstovai, jie atsinešdavo savų idėjų, kaip organizuoti tolesnį pasipriešinimą, kokios turėtų būti jo veiklos bei organizacijos formos. Aktyviausiai veikė Lietuvių fronto ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) žmonės, kurių pasipriešinimo samprata gerokai skyrėsi. Jie diskutavo net steigdami apygardą, tačiau svarbu tai, kad diskusijos neperaugo į didesnę priešpriešą ir nesutrukdė veiksmingos, darnios veiklos.sdf

Kaip ir visoje Lietuvoje, apygardoje sparčiai, dažnai gana stichiškai kūrėsi dideli partizanų būriai. MGB duomenimis, vien Raseinių apskrityje 1944m. pabaigoje veikė 19 būrių – apie 2 tūkst. ginkluotų kovotojų. 1945m. buvo bandomi įvairūs struktūros variantai – buvo suformuotos Vėgėlės,Žebenkšties, Lydžio, Trijų lelijų rinktinės, mėginta įkurti Žaibo apygardą. Vis dėlto tiek subjektyvios, tiek objektyvios priežastys lėmė, kad tik 1946m. rudeniop, pavykus susitarti Lydžio, Trijų lelijų ir Žebenkšties rinktinių vadams, buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda. Apygardos, vėliau ir visos Lietuvos partizanų organizacijos istorijai neabejotiną įtaką darė čia susiformavęs vadų būrys – ltn.Juozas Kasperavičius-Visvydas, Petras Paulaitis-Aidas, Petras Bartkus-Žadgaila ir, žinoma, kpt.Jonas Žemaitis-Vytautas bei daugelis kitų. Dar tik kuriantis apygardai buvo visiškai aiškios vadų nuostatos: karinė struktūra, drausmė, akivaizdžiai neigiamas požiūris į legalizaciją (tai padėjo išvengti MGB operacijų), ypatingas dėmesys spaudai ir propagandai – pogrindinė spauda čia buvo leidžiama nepertraukiamai. Kita vertus, tiek apygardos protokoluose, tiek vėliau kuriant Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS) galima įžvelgti labai aiškią demokratinę nuostatą – sprendimai buvo nuodugniai aptariami gerbiant kito nuomonę.

Ypač daug dėmesio buvo skiriama išorinių ryšių sistemų kūrimui – su Žaliąja rinktine, Žemaičių apygardoje veikiančiais daliniais, Aukštaitija. Šio darbo nenutraukė ir nuostatos nepakeitė 1947m. pavasarį sunaikinti du štabo bunkeriai, kuriuose žuvo apygardos vadas J.Kasperavičius, prarasta leidybos bazė. Naujasis apygardos vadas kpt. J.Žemaitis iki 1948m. pavasario ne tik baigė formuoti apygardos struktūrą, bet ir inicijavo naujos – Prisikėlimo apygardos – steigimą beitapo visos Lietuvos partizanų vadovybės sukūrimo spiritus movens.

1948m. rudenį Kęstučio apygarda tapo Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities centrine dalimi, į ją sujungusi Žemaičių ir Prisikėlimo apygardas. Būtent Prisikėlimo apygardos partizanams teko atsakomybė parengti visos Lietuvos partizanų  vadų suvažiavimą, kuriame buvo įkurtas LLKS, o Kęstučio apygardos vadas J.Žemaitis tapo vyriausiuoju visos Lietuvos partizanų vadu – LLKS tarybos prezidiumo pirmininku.

1949–1953m. – išdavysčių, žūčių, apygardos saulėlydžio metas. Jau 1949–1950m. srities vadas konstatavo, kad žuvo didžioji dauguma senųjų partizanų štabų pareigūnų. Tai reiškė, kad vis sunkiau darėsi suformuoti naujus štabus (dažniausiai būdavo po vieną pareigūną), silpnėjo tarpusavio ryšiai. 1952m. Kęstučio apygardoje dar veikė 180 partizanų, o 1953m. – jau tik 23, štabe dirbo tik 2 pareigūnai. Nuostabu, kad dar 1952m. čia veikė spaustuvė, spausdinusi „Laisvės varpą“, „Ugnį“, įvairius atsišaukimus ir kt.

1953m. vasarą Kęstučio apygardos štabas faktiškai nustojo egzistuoti,  žuvus vadui Povilui Morkūnui-Rimantui. Tačiau pavieniai partizanai veikė iki 1957–1959m. Du paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai – Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas-Algirdas. Jų istorijos vertos dėmesio jau vien dėl to, kad į partizanų gretas jie įsitraukė tada, kai faktiškai nebeveikė jokios struktūros, kai jau nebuvo vadovybės, partizaninis judėjimas buvo palaužtas ir nesimatė jokių prošvaisčių. Beje, P.Oželis neatsitiktinai gavo slapyvardį Jaunutis. 1949m., kai ištrėmė jo šeimą ir Petras tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika metų. Galima sakyti, visa jo jaunystė prabėgo miške. F.Urbonas į mišką išėjo 1955m., kai partizaninis karas jau buvo pasibaigęs. Kelerius metus juos medžiojo visa armija įvairių smogikų ir agentų, o ką jau kalbėti apie eilinius čekistus. Jie žuvo išduoti 1959m. gegužės 4d. saugumiečių apsuptoje sodyboje Šilalės rajono Kvėdarnos apylinkės Buišių kaime.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>