Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Kęstučio apygarda – vadai

Kęstučio apygarda – vadai

Juozas Kasperavičius-Visvydas, Šilas, Angis. Gimė 1912m. Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime. Baigęs gimnaziją, 1933–1935m. mokėsi Karo mokykloje (baigė septynioliktąją laidą). Už pavyzdingą ir sąžiningą tarnybą dar 1934m. rugsėjo 7d. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio medaliu. Baigęs karo mokslus jaun. ltn. J.Kasperavičius buvo paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, tačiau jame neilgai tarnavo. 1937m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąją eskadrilę, dislokuotą Kaune. 1938m. vasario 16d. jam suteiktas leitenanto laipsnis.

Pirmoji sovietų okupacija J.Kasperavičių užklupo tarnaujantį 6-ojoje eskadrilėje, Panevėžyje. Naujoji valdžia eskadrilę perkėlė į Joniškėlį, vėliau – į Ukmergę. Prasidėjus karui, lakūnai susitelkė Pabradėje ir laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. J.Kasperavičius ragino tarnybos draugus nevykdyti įsakymų, likti Lietuvoje. Lemiamą akimirką lakūnai taip ir apsisprendė: apgręžė lėktuvus ir nusileido prie Siesikų. Čia birželio 24d. buvo internuoti vokiečių. Trylika lakūnų, su jais ir J.Kasperavičius, daugiau kaip pusmetį praleido vokiečių karo belaisvių stovyklose.

Grįžęs į Lietuvą J.Kasperavičius įsidarbino kooperatyvo vedėju Subačiuje (Panevėžio apskr.), įsitraukė į LLA veiklą. Artėjant antrajai sovietų okupacijai su žmona ir dukrele išvyko į tėviškę – Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaimą. Kelis kartus visa šeima rengėsi trauktis į Vakarus, bet taip ir nepasiryžo palikti gimtinės.

1945m. pavasarį broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai buvo suimti. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Vietos partizanai, vadovaujami kpt. Juozo Čeponio, išvadavo J.Kasperavičių ir dar vieną sužeistąjį. Biliūnų ligoninės medicinos personalas ir toliau gydė J.Kasperavičių bunkeryje, o po kurio laiko pervežė į Liaudiškių kaimo gyventojų Kosto ir Elenos Kušeliauskų sodybą. Pasveikęs jis prisidėjo prie partizanų.

1946m. rugsėjo 25d. J.Kasperavičius tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Bendražygiai prisimena, kad jis visuomet buvo tvarkingas, kariškai pasitempęs, reiklus partizanų vadas, turėjęs aiškias nuostatas pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais.

1947m. pavasarį po nesėkmingos MGB agento Juozo Markulio-Erelio kelionės į Batakių apylinkes (jam nepavyko išsiaiškinti tikslios štabo bunkerio vietos) prieš JKA partizanus saugumiečiai ėmėsi ypač aktyvių veiksmų: siautė agentai, buvo organizuojamos didelės čekistinės karinės operacijos. Apygardos štabas tuo metu buvo įsikūręs J.Juknos sodyboje netoli Batakių (Tauragės apskr.), miške ant Agluonos upelio kranto. Apygardos vadas J.Kasperavičius po šv. Velykų rengėsi pakeisti štabo dislokacijos vietą (kai kurie daiktai iš bunkerio jau buvo išvežti), tačiau nesuspėjo. Balandžio 10d. bunkerį apsupo MVD kareiviai ir stribai. Jame buvę J.Kasperavičius ir A.Biliūnas atsišaudė, degino dokumentus, bet jie, trūkstant deguonies, vos ruseno. Galiausiai, nenorėdami gyvi pakliūti priešui, susisprogdino. Partizanų kūnai buvo atvežti į Tauragę ir numesti garsiosios Šubertinės kieme. Bene paskutinis iš bendražygių čia gulinčius partizanus dar matė suimtas Batakių organizacinio skyriaus vadas Jonas Gaidauskas-Breivė. „Man jie atrodė tokie dideli, kaip milžinai. Jų veidai buvo pajuodavę, galbūt nuo dūmų…“, – prisimena jis (Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1995, t.13, p.114).

Tėvai nebegalėjo apraudoti žuvusio sūnaus: dar 1945m. liepos mėn. jie buvo ištremti (tėvas tremtyje ir mirė). Žmona su dukrele slapstėsi Lietuvoje.

Partizanų vadų suvažiavime 1949m. vasario 16d. J.Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1991m. partizanų žūties vietoje pastatytas kryžius, o 1993m. – paminklas. Kasperavičių sodyboje 1995m. pastatytas atminimo kryžius. Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento 1997m. lapkričio 20d. dekretu J.Kasperavičius apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), 1998m. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Jonas Žemaitis-Vytautas, Tylius, Ilgūnas. Gimė 1909m. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje, pakrikštytas Jonu tėvo garbei. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą mažasis Jonukas pradėjo Lenkijoje, ten pramoko ir lenkų kalbos. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, 1917m. Žemaičių šeima grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Po metų dėl sunkios padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku. Jau 1929m. spalio 6d. ši svajonė išsipildė – J.Žemaitis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23d. tapo leitenantu. 1936m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939m. J.Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje, Šiauliuose, dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką.

1940m. rugpjūčio 30d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus Liaudies kariuomenę pertvarkyti į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, J.Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

Nors krašte vyravo niūrios nuotaikos, J.Žemaičio gyvenimą praskaidrino septyneriais metais jaunesnė Elena Valionytė, kurią netrukus jis vedė. Po vedybų neilgai buvo atskirtas nuo šeimos, paleistas iš tarnybos grįžo į Lentvarį. 1941m. rugpjūčio mėn. šeima persikėlė į Kauną, ten J.Žemaitis įsidarbino Kauno energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. Gruodžio mėn. gimė sūnus Jonas Laimutis. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune buvo itin sunku išsilaikyti, todėl 1942m. birželio mėn. jie grįžo į tėviškę, J.Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu. 1943m. Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J.Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą, kuris būrė patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944m. gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J.Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams išformavus rinktinę, J.Žemaičiui pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo tol prasidėjo nelegalus jo gyvenimas.

1945m. pradžioje J.Žemaitis įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą okupacinei sovietų valdžiai ir buvo paskirtas Raseinių apskrityje veikusios Žebenkšties rinktinės štabo viršininku.

J.Žemaitį mylėjo daugelis kaimo žmonių, jis juos padrąsindavo, paguosdavo ištikus nelaimei, dažnai ir pralinksmindavo gražiai prajuokindamas. Savo vyrus ragino geruoju sugyventi su žmonėmis, visų nelaikyti komunistais, nusikaltusius įspėti.

1947m. gegužės mėn. J.Žemaitis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Suprasdamas, kad spauda yra svarbiau už ginklą, parengė nurodymą dėl jos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. 1948m. gegužės mėn. Jungtinė Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į didesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Vakarų Lietuvos (Jūros) vardu. J.Žemaitis buvo paskirtas šios partizanų srities vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti bendrą partizanų vadovybę.

1949m. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Jame paskelbta, kad įkuriama bendra pasipriešinimo organizacija – LLKS, buvo priimta politinė deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną nuo agresoriaus – Sovietų Sąjungos.

J.Žemaitis vienbalsiai buvo išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo – partizanų generolo laipsnis. Vadovaujant J.Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J.Žemaitis nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas. Taip jis norėjo sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją. Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950m. J.Žemaitis nutarė LLKS tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir taip apsaugoti jį nuo visiško sunaikinimo.

Nuolat gyvenančio sekinančiomis sąlygomis, jaučiančio didelę įtampą ir atsakomybę J.Žemaičio sveikata ėmė silpnėti. 1951m. gruodžio mėn. jis sunkiai susirgo. 1952m. sausio 30d. J.Žemaitis pasirašė aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Slaugomas Marijonos Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone, Šimkaičių miško bunkeryje. 1953m. pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.

1953m. gegužės 30d. bunkeris, kuriame slapstėsi J.Žemaitis, buvo išduotas. Per vėdinimo angą įmetus migdomųjų dujų granatą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės. Po šios operacijos J.Žemaitis buvo suimtas. Birželio 23d., gavus specialų įsakymą iš Maskvos, jis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. 1954m. birželio 1d. prasidėjo teismas, kuriame J.Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė. Nuosprendis įvykdytas 1954m. lapkričio 26d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Beveik po 50 metų užmaršties J.Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę. 1995m. apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Ketvirtasis prezidentas“. 1997m. vasario 14d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), tų pačių metų gruodžio 22d. jam pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), o 1998m. sausio 28d. suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties).

Henrikas Danilevičius-Vidmantas. Gimė 1922m. Zarasų apskrities Imbrado valsčiaus Miliuncų dvare (dabar – Miliūnųk.). Mokėsi Alytaus, Panevėžio, Zarasų gimnazijose. Baigęs penkias gimnazijos klases, išvyko mokytis į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, ėmė dirbti techniku, nes neturėjo lėšų sumokėti už mokslą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Žemaitiją. Atvyko į Būdų dvarą. Dirbo Eržvilko progimnazijoje mokytoju. Susisiekė su vietine LLA Eržvilko kuopa ir tapo aktyviu jos dalyviu. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ir šią kuopą perorganizavus į Lydžio rinktinę, H.Danilevičius dirbo rinktinės štabe, vėliau vadovavo informacijos skyriui.

Lydžio rinktinės vadui Jonui Kubiliui-Bernotui išvykus į Vilnių, perėmė vadovavimą Lydžio rinktinei, veikusiai Eržvilko, Skaudvilės ir Batakių valsčiuose. 1946m. rugsėjo 12d. kartu su kitais rinktinių vadais ir atstovais įkūrė Jungtinę Kęstučio (vėliau – Kęstučio) apygardą. 1947m. paskirtas Lydžio rinktinės vadu. 1948m. sudarius Kęstučio apygardos štabą, pakviestas dirbti į apygardos štabą, o tų metų liepos mėn. paskirtas Kęstučio apygardos vadu. 1948m. gruodžio 1d. savavališkai išvyko į Kauną ir pateko į pasalą, bet iš jos pavyko sėkmingai pasitraukti. 1949m. balandžio mėn. už šią savavališką išvyką Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė pašalino jį iš apygardos vado pareigų, tačiau tikėdama H.Danilevičiaus nekaltumu ir norėdama nuraminti partizanus paskyrė jį Vakarų Lietuvos (Jūros) srities atstovu Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srityje. H.Danilevičiui buvo pavesta Aukštaitijos kovotojus supažindinti su LLKS nutarimais ir padėti juos įgyvendinti. Jis įsikūrė Šimonių girioje, prie Denionių ežero (Svėdasų sen., Anykščių r.), Algimanto apygardos štabe – Stasio Gimbučio-Tarzano bunkeryje. Ten ir žuvo 1949m. lapkričio 1d. 1991m. rasti jo palaikai palaidoti Šimonių girioje, Sliepšiškio buvusiose slaptosiose partizanų kapinaitėse. H.Danilevičiui 1998m. rugsėjo 23d. pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). LR Prezidento 1999m. gegužės 19d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Aleksas Miliulis-Neptūnas, Algimantas. Gimė 1923m. Batakiuose, Tauragės apskrityje. LLA karys, Lietuvos kariuomenės kapitonas. Anglų kalbos mokytojas. Dirbo mokytoju Žygaičių valsčiaus Būdviečių pradinėje mokykloje, vėliau Purvėnų mokykloje. 1945m. pradžioje Žygaičių apylinkėse suorganizavo pirmąjį partizanų būrį. 1946m. birželio mėn. paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku, 1948m. liepos mėn. – Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės vadu. Eidamas šias pareigas A.Miliulis Tauragėje įsteigė pogrindinę organizaciją „Raketa“, tarp kurios narių buvo ir sovietinių represinių struktūrų darbuotojų. 1949m. balandžio mėn. vietoj į Rytų Lietuvą išvykusio H.Danilevičiaus paskirtas ketvirtuoju Kęstučio apygardos vadu. Žuvo 1949m. birželio 8–9d. naktį Tauragės apskrities Eržvilko valsčiaus Kaziškės miške, sunaikinus Kęstučio partizanų apygardos štabą.

1997m. gruodžio 22d. A. Miliuliui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties); 1998m. gegužės 19d. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties); LR Prezidento 1999m. gegužės 19d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Antanas Bakšys-Klajūnas, Senis. Gimė 1923m. Raseiniuose. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 1941m. pavasarį gavo brandos atestatą. Netrukus prasidėjo karas. 1944m. pavasarį A.Bakšys įstojo į Vietinės rinktinės gretas, ją išformavus grįžo į gimtinę. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, dirbo mokytoju Garvinėje, vėliau Minionyse. 1945m. kovo mėn. A.Bakšys buvo suimtas ir be teismo pateko į katorgą – Tulos anglių baseino kasyklas. 1946m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Jam pavyko gauti karinį bilietą bei pasą, ir jau rudenį jis pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su pogrindžiu.

1947m. rudenį A.Bakštys vėl buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Gyvenimas nuolat sekamam darėsi nepakenčiamas, ir tų pačių metų lapkričio mėn. jis ryžosi pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Kęstučio apygardos partizanu.

Tarp partizanų A.Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951m. gegužės mėn. – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu. Eidamas visas šias pareigas A.Bakšys keitė žuvusius kovos draugus.

Partizaninis pasipriešinimas okupantams silpo – kolektyvizacija ir trėmimai mažino rėmėjų skaičių, bendražygių žūtys, MGB agentų infiltravimai ir išdavystės retino partizanų gretas, sėjo nepasitikėjimą vienų kitais.

A.Bakšys buvo itin atsargus – keitė buvimo vietas, vengė lankytis pas jį asmeniškai pažįstančius ryšininkus. Kartu jis daug ir intensyviai dirbo – vaikščiojo inspektuodamas partizanų dalinius, nuolat palaikė ryšį su LLKS tarybos prezidiumo pirmininku J.Žemaičiu, o šiam susirgus, susirašinėjo su Lietuvos partizanų vadais dėl naujo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko kandidatūros, buvo paskirtas J.Žemaičio pavaduotoju ir LLKS tarybos prezidiumo sekretoriumi. Be tiesioginių srities vado pareigų, A.Bakšys daug rašė, padėjo leisti spaudą („Laisvės varpą“, atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų, kurios galėtų pakeisti sunaikintą ginkluotąjį pogrindį.

A.Bakšys suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos nebeatitinka pasikeitusių sąlygų, todėl reikalinga kita – intelektualaus ir dvasinio pasipriešinimo forma. Tokia organizacija, LLKS tradicijų tęsėja, vienijančia ir legaliai gyvenančius asmenis, ir partizanus, turėjo tapti „Vyčių sąjunga“. A.Bakšys buvo „Vyčių sąjungos“ įkūrėjas ir ideologas. Nors kiekvienam likusiam partizanų būriui buvo duotas įsakymas savo veiklos teritorijoje organizuoti „Vyčių sąjungos“ skyrius, tai padaryti esamomis sąlygomis buvo sunku – trukdė nuolatiniai kareivių siautėjimai, gausybė saugumo agentų, o ir pačių partizanų jau buvo per mažai, kad būtų galima išplėtoti plataus masto veiklą.

Šis darbas visiškai nutrūko 1953m. sausio 17d., kai sekdami ryšininką Antaną Jankauską-Tonį čekistai Kelmės rajono Pažukų kaime apsupo Kazio Ruko sodybą, kurioje buvo įrengtas Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo bunkeris. Tuo metu bunkeryje buvo visi keturi nuolatiniai jo gyventojai – A.Bakšys, Aleksas Jurkūnas-Valeras, Elena Gendrolytė-Balanda ir A.Jankauskas. Prasiveržti pro gausias priešo pajėgas vilčių nebuvo. Kokia tragedija įvyko apsupto bunkerio viduje, galime spręsti skaitydami sodybos šeimininko sūnaus Stasio Ruko prisiminimus: „Aš buvau nuvarytas į įvykio vietą ir jėga įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neaprašomą vaizdą. Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama šešių vatų elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi sumaišyti su žeme popiergalių draiskalai, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai – žodžiu, viskas, kas galėtų tenkinti materialines stribų užgaidas. Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės, užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis [A.Bakšys]. Panašus, bet dar slogesnis vaizdas – dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda [E.Gendrolytė]. Apačioje, ant grindų, kniūbsčias tysojo Valero [A.Jurkūno] lavonas su didžiule plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas…“

A.Bakšio 1952m. redaguotoje „Vyčių sąjungos“ programoje yra sakoma, kad „tolesnis kovos tikslas – tai tautos teisės gynimas pačiai spręsti savo ateities likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą, ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai“.

Šios mintys paneigia skleidžiamus gandus, kad paskutinieji bunkerių didvyriai buvo tarsi „užpjudyti ar pasiutę šunys“. Jie turėjo Lietuvos viziją, dėl kurios kovojo, ji buvo viltis ir kelrodė žvaigždė. Jai prisiekė ir priesaiką tesėjo.

LR Prezidento 1998m. gegužės 19d. dekretu A.Bakšiui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), tų pačių metų lapkričio 18d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Povilas Morkūnas-Rimantas, Drakas. Gimė 1914m. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Zbaro kaime, ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį. Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų P.Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941m. Birželio sukilime, LLA veikloje. Antrosios sovietų okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas kpt. J.Žemaitis.

1948m. pradėjus organizuoti Prisikėlimo apygardą, P.Morkūnui buvo pavesta užmegzti ryšį su Povilo Lukšio (1948m. kovo 5d. pavadinta Maironio vardu) rinktine. Kadangi čia trūko pareigūnų, P.Morkūnas buvo paskirtas jos vadu. Per šią rinktinę ėjo keliai pas Aukštaitijos partizanus. Jau balandžio pradžioje buvo užmegztas ryšys su Vyčio apygardai priklausančiu Aušros būriu, vadovaujamu Broniaus Karbočiaus-Bitės, ir Voverės rinktine, kuri veikė šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Daugiau nei metus vadovavęs rinktinei, 1949m. rugpjūčio 1d. P.Morkūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Tas pareigas jis ėjo dvejus sunkius, praradimų, netekčių kupinus metus (iki 1951m. rugpjūčio1d.). Daug dėmesio skyrė organizaciniams reikalams, spaudai, buvo atidus kovotojams: stengėsi juos paskatinti, įvertinti. Partizanų archyvuose yra išlikę jo pasirašytų padėkų, dovanojimo įrašų apygardos leidžiamuose leidiniuose. Prisikėlimo apygardos teritorijoje ilgą laiką buvo J.Žemaičio vadavietė, todėl P.Morkūnas ne tik dažnai bendravo su J.Žemaičiu bei kitais LLKS vadovais, bet ir rūpinosi jų apsauga.

Susidarius kritiškai padėčiai Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srityje, 1951m. birželio 30–liepos 2d. Tytuvėnų apylinkėse, Bulovėnų miške, įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis, Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas A.Bakšys, Prisikėlimo apygardos vadas P.Morkūnas. Pasitarime nutarta nuo rugpjūčio 1d. P.Morkūną paskirti Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu. 1952m. gegužės 20d. jis tapo Kęstučio apygardos vadu. Tai buvo paskutinės jo pareigos.

1953m. kovo mėn. per suimtus partizanus MGB pavyko laiškais užmegzti ryšį su P.Morkūnu. Birželio 19d. jis buvo iškviestas į apgaulingą susitikimą Ragaičiuose (Kelmės apskr.) ir žuvo surengtoje pasaloje. Kartu žuvo Kęstučio apygardos štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas. Tik Juozas Dobrovolskis-Ramūnas liko gyvas, nes buvo toliau nuo agentų. 1999m. gegužės 12d. P.Morkūnui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), LR Prezidento 1999m. gegužės 19d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties), tų pačių metų gegužės 27d. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Jonas Vilčinskas-Algirdas. Gimė 1930m. Jurbarko valsčiaus Paantvardžio kaime, ūkininko šeimoje. 1948m. baigė Jurbarko gimnaziją. Norėjo studijuoti aukštojoje, tačiau aukštųjų mokyklų durys jam buvo uždarytos. Per pažintį įsidarbino Šakių rajono vietinio laikraščio korespondentu, buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. Trėmimas sugriovė visus planus. 1949m. buvo ištremta jo šeima, jis pats pašauktas į Raudonąją armiją. Patriotiškai išauklėtas ūkininko sūnus pasirinko ne okupantų armijos rekruto, o sunkų, rizikingą laisvės kovotojo kelią, papildė Vaidoto rinktinės Mindaugo būrio gretas. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis pasirinko jį savo ryšininku kaip išsilavinusį, santūrų, taktišką, sumanų partizaną. J.Vilčinskas greitai tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadu, vėliau Kęstučio apygardos štabo nariu, Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo nariu, o nuo 1953m. birželio 19d. – ir Kęstučio apygardos vadu.

1953m. pavasaris buvo ypač sunkus partizanams. Nutrūko ryšiai su kitomis apygardomis. Visi reikalai dabar gulė ant J.Vilčinsko pečių. Buvo jaunas, energingas idealistas. Žuvus A.Bakšiui, kartu su P.Morkūnu išleido „Laisvės varpą“. Paskutiniajame, 176-ajame, numeryje – vien naujienos iš užsienio, viltingos naujienos. Tačiau tikrovė buvo kitokia. Partizaninis judėjimas pamažu geso, tamsiuose bunkeriuose ir kaimų palaukėse vienas po kito žuvo laisvės kovotojai.

Apsvarstę padėtį, J.Žemaitis ir J.Vilčinskas priėjo prie išvados, jog būtina atkurti ryšius su užsieniu. Buvo nutarta, kad J.Vilčinskas mėgins pereiti sieną ir pasiekti Vakarus. Gal atsirastų galimybė gauti materialinę pagalbą, o tai reikštų, kad partizanai išsilaikytų dar kelerius metus. Tačiau šie planai taip ir liko neįgyvendinti, nes aplinkui siautėjo MGB agentai. J.Vilčinską supo vis mažiau žmonių, kuriais galėjo pasitikėti. Aplink sukiojosi Pranas Narbutas – MGB agentas Vaidila. Jam buvo pavesta suimti J.Vilčinską. Tarp partizanų jis turėjo Rolando slapyvardį. J.Vilčinskas P.Narbutui papasakojo, kad J.Žemaitis seniai ieško ryšio su užsieniu. Užverbavus Klemensą Širvį, tokių galimybių neliko, todėl J.Vilčinskas nutarė kitą pavasarį be niekieno pagalbos mėginti pereiti SSRS sieną. Pakvietė drauge į užsienį eiti ir P.Narbutą. Per tuos metus liepė pasirengti – įsigyti gerus batus ir rusų karininko uniformą. Eiti ketino naudodamasis kompasu, sieną planavo pereiti kur nors Rusijos šiaurėje, galbūt Karelijoje.

O MGB agentas P.Narbutas, vaikščiodamas su J.Vilčinsku, galvojo ne apie užsienį, bet apie čekistų užduotį: turėjo paimti partizaną gyvą. Tai buvo nelengva, nes vaikščiojo vieni du. Be pagalbos iš šalies suimti J.Vilčinsko nesiryžo.

Po eilinės smogikų provokacijos žuvo apygardos vadas P.Morkūnas, Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius-Vasaris ir kiti. Iš apygardos štabo narių liko tik vienas, kurį beliko sunaikinti – J.Vilčinskas. Prisivilioti jį į susitikimą buvo galima tik per P.Narbutą. Šis susitiko J.Vilčinską 1953m. rugpjūčio 21d. Partizanas papasakojo, kad Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A.Bakšiu sutartame Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai srities štabo laiškai. V.Montvydą domino srities štabo žūtis.

P.Narbutas perdavė J.Vilčinskui Antano Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18d. susitikti. Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime, ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila – P.Narbutas buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas – A.Šablauskas – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P.Morkūnas ir V.Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J.Vilčinsko gyvo.

Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J.Vilčinsku ir J.Dobrovolskiu. Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P.Narbutui davus ženklą, A.Šablauskas šovė į J.Vilčinską, paskui tris kartus į J.Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P.Narbutas. Sunkiai sužeistas J.Vilčinskas šoko bėgti. Už 300 metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos… Žuvusių partizanų kūnai patyčioms buvo numesti Raseiniuose. Užkasimo vieta nežinoma. Kapas nerastas.

1999m. gegužės 20d. J.Vilčinskui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties), LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>