Palių mūšis

1945 m. rugpjūčio 6–12 d.

Apie didįjį 1945m. rugpjūčio mėn. Palių mūšį pasakoja buvusi Palių partizanų ryšininkė Aldona Sabaitytė-Vilutienė-Viltis: „1945m. rugpjūčio mėn. nuo 6 iki 12 dienos tęsėsi Palių apsuptis ir mūšis. Ir patys partizanai nesitikėjo, kad ant jų galvos užgrius tokia masė kariuomenės – lėktuvai, tanketės, sunkieji kulkosvaidžiai ir netgi „Katiušos“… Atrodė, kad vėl prasidėjo karas, eina frontas. Kaip pasakojo kiti ryšininkai, jie netgi pagalvojo, kad tai rusų kariuomenės perdislokavimas į Rytus, o ne operacija prieš partizanus, todėl iškabino ženklus – baltas paklodes, reiškiančias, kad pavojaus nėra… O tada jau buvo viskas apsupta – visas Žuvintas, Palios, Buktos miškas. Skraidė lėktuvai. Aišku, partizanai tada į atvirą mūšį nebestojo –  priešinosi susiskirstę į atskirus būrius. Ypač didelis mūšis vyko pačiame Žuvinto ežere. O tie partizanai, kurie buvo įsitvirtinę Paliose, patys sakė, kad daugiau slėpėsi, o ne kovėsi. Šukuodami Palias, rusų kareiviai ėjo vienas nuo kito per metrą – ėjo pirmyn, per jau žuvusių saviškių  lavonus. Toks partizanas Akuotas jau po mūšio pasakojo, kad slėpdamasis užsitraukė ant savęs gailių krūmą, o rusų kareivis tiesiog užmynė ant jo ir nuėjo toliau. Tada Paliose žuvo tiktai dvylika partizanų. O mes nesitikėjome, kad jie ten išliks gyvi. Daugiausia partizanų žuvo Žuvinto ežere. Rugpjūčio 13d. rusai užkabinę žuvusiųjų kūnus grandinėmis už kojų, už kaklų vilko tiesiog per ežerą. Ten rusai plaukė ir valtimis, ir plaustais, padarytais iš ūkininkų kluonų durų, salų link, kuriose buvo įsitvirtinę partizanai. Partizanai juos prisileisdavo arti ir tada pildavo iš kulkosvaidžių. Kiek ten žuvo rusų kareivių, tikrai niekas nesuskaičiuos.

Paskui aš gavau vado užduotį nuvykti į Simną ir pažiūrėti, kiek yra žuvusių partizanų. Aš jų suskaičiavau dvylika.Vėliau ir patys partizanai sakė, kad išgyvenus tokią didelę apsuptį nuostoliai yra tikrai maži. Aišku, visą  savaitę apsupti partizanai kentė ir badą. O po to dar nebuvo įsitikinę, ar rusai pasitraukė, ar ne – vėlgi negalėjo grįžti į krantą. Ir tik rugpjūčio 12-osios popietę vieno partizano tėvas, įsitikinęs, kad rusai pasitraukė, sėdo į valtį ir išplaukė tos žinios pranešti partizanams. Tada likę vyrai susirinko į savo būrius. Kai kurie tik tada po šešių dienų kautynių pirmą kartą pavalgė.

Po šio mūšio Sergijus Staniškis-Litas, vadovavęs Palių partizanams, pasitraukė į Dainavos apygardą ir ten veikė toliau. Likę vyrai susiskirstė į mažesnius būrelius. Daugelis, paskelbus amnestiją, pasitraukė iš partizanų gretų. Liko kovoti tik tie, kurie tikrai buvo pasiryžę dėl Tėvynės padėti galvą. Be to, suprato, kad amnestija – tik masalas, paskui vis tiek arba užverbuos, arba pasodins…“

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>