Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Prisikėlimo apygarda – istorija

Prisikėlimo apygarda – istorija

 p (1)1947m. Jungtinės Kęstučio apygardos (JKA, nuo 1948m. vasaros – Kęstučio apygarda) štabas turėjo ryšį su visais aplinkiniais daliniais ar buvo juos prisijungęs ir taip išplėtęs ne tik savo įtaką, bet ir atsakomybę – nuo Kėdainių (riba su Vyčio apygarda) iki Varnių (Žemaičių apygarda). JKA sudarė 7 rinktinės ir keletas pavienių būrių. Akivaizdu, kad tokioje teritorijoje tvarkytis buvo labai sunku: vadams inspektuojant reikėjo nueiti didžiulius atstumus, buvo sunku sukurti veiksmingą ryšių sistemą, operatyviai perduotiįsakymus, dokumentus, spaudą. Be to, Rytų ir Pietų Lietuvoje jau buvo susikūrusios partizanų sritys, vienijančios po tris apygardas. To siekė ir kęstutėnai. Vakarų Lietuvai šalia Žemaičių ir Kęstučio apygardų reikėjo trečiosios,  todėl labai didelė Kęstučio apygardos teritorija buvo padalyta ir joje sukurta nauja – Prisikėlimo – apygarda. Jau 1948m. pavasarį iš veiklių ir patyrusių Kęstučio apygardos rinktinių (Atžalyno, Lietuvos Žaliosios, Povilo Lukšio, Voverės) atstovų buvo suformuotas štabas, o balandžio mėn., nustačius visus reikiamus ryšius su rinktinių vadovybe, įkurta Prisikėlimo apygarda. Apygardos vadu paskirtas Kęstučio apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus-Žadgaila. Jos štabas įsikūrė Dukto miškuose. Prisikėlimo apygarda apėmė centrinę Lietuvos dalį, šiaurėje ribojosi su Latvija, vakaruose – su Žemaičių, rytuose – su Algimanto ir Vyčio apygardomis, o pietuose siekė Kauną.p (2)

Prisikėlimo apygardos veiklos specifiką lėmė jos geografinė padėtis bei asmenybės, ėjusios atsakingaspareigas štabuose. Apygarda buvo įkurta tuo metu, kai vyko visos Lietuvos partizanų persigrupavimas, kūrėsi vadovybė, buvo siekiama centralizuoti visą Lietuvos partizanų veiklą. Būtent Prisikėlimo apygardos teritorijoje, Radviliškio rajono Minaičių kaime įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, čia ilgai dirbo vyriausiosios vadovybės pareigūnai. Todėl svarbiausi apygardos partizanų uždaviniai buvo  operatyvių ir stabilių ryšių palaikymas su visomis Lietuvoje veikiančiomis partizanų formuotėmis,vadovybės apsauga ir darbo sąlygų sudarymas.

Dar viena specifinė Prisikėlimo apygardos veiklos kryptis buvo leidyba – apygardos štabe dirbo  kūrybingi ir darbštūs pareigūnai. 1948m. vasarą pradėtas spausdinti apygardos laikraštis „Prisikėlimo ugnis“. Buvo išleisti penki partizanų kūrybos tomai „Kovos keliu žengiant“, vyko intensyvus pogrindinės spaudos platinimas ne tik apygardos teritorijoje, bet ir už jos ribų.

Tačiau išdavystės ir netektys neaplenkė ir šios apygardos. 1949m. rugpjūčio mėn. buvo sunaikintas apygardos štabas, rudenį žuvo 28 partizanai, tarp jų – 11 įvairaus rango vadų, 11 partizanų suimta. Ypatingas MGB dėmesys apygardai buvo susijęs ir su jos geografine padėtimi – tai vidurio Lietuva, iš čia buvo patogu užmegzti ryšius su visaisveikiančiais daliniais. Ypač tai išryškėjo 1951m., kai pasidarė sudėtingesnės Pietų Lietuvos partizanų galimybės užmegzti platesnius ryšius. 1952-ieji – paskutiniai apygardos,  kaip organizacinės struktūros, gyvavimo metai. Juos lydėjo štabų naikinimas, išdavystės ir žūtys. Tuomet Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanųsrities vado Antano Bakšio-Klajūno iniciatyva Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta kaip nebegalinti suformuoti štabų ir turėti struktūros. Kurį laiką dar veikė viena apygardos rinktinė – Maironio (buvusi Povilo Lukšio), kuriai vadovavo Juozas Paliūnas-Rytas. Jam žuvus (1952m. spalio mėn.), Prisikėlimo apygarda, veikusi Akmenės, Ariogalos, Dotnuvos, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių, Šeduvos, Šiaulių, Tytuvėnų, Žagarės rajonuose, nustojo gyvuoti.

Tačiau pavieniai laisvės  kovotojai toliau priešinosi. Ilgiausiai išsilaikė Steponas Erstikis-Patašonas, buvęs karo lakūnas Kostas Liuberskis-Žvainys ir Pranciškus Prūsaitis-Lapė. S.Erstikio ir K.Liuberskio pastangomis iki pat 1957m. buvo leidžiama spauda – pogrindinis laikraštėlis „Partizanų šūvių aidas“. P.Prūsaitis savo pareiga laikė išsaugoti ateičiai partizanų archyvus– kasmet perslėpdamas iš vienos vietos į kitą, jis išsaugojo apygardos archyvą, dokumentus, kurie dabar atskleidė daug šioje teritorijoje veikusių partizanų veiklos aspektų. 1962m. P.Prūsaitis buvo suimtas ir 1963m. sušaudytas. K.Liuberskis žuvo 1969m. Akmenės rajone, o S.Erstikis dingo be žinios. Jo likimas nežinomas ir šiandien.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>