Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Prisikėlimo apygarda – vadai

Prisikėlimo apygarda – vadai

Petras Bartkus-Žadgaila, Sąžinė. Gimė 1921m. Raseinių apskrities Pakapurnio kaime. Į rezistencinę veiklą įsitraukė 1941m., buvo aktyvus Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, subūrė Raseinių apskrities partizanus, dirbo Jungtinės Kęstučio apygardos štabe. Rašė eilėraščius, kuriuos skelbė partizanų spaudoje Alkupėno slapyvardžiu. Būdamas apygardos organizacinio skyriaus viršininku, rūpinosi žemesniųjų partizanų grandžių centralizavimu. 1947m. lapkričio mėn. JKA vado Jono Žemaičio-Vytauto pavedimu organizavo naują – Prisikėlimo – apygardą. 1948m. kovo 15d. paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu, vėliau – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo sekretoriumi. Žuvo 1949m. rugpjūčio 13d. Radviliškio apskrities Užpelkių miške.

Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento 1997m. lapkričio 20d. dekretu P.Bartkus apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). 1997m. gruodžio 22d. jam pripažintas Kario savanorio statusas, LR Prezidento 1998m. gegužės 19d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Leonas Grigonis-Užpalis. Gimė 1908m. Rokiškio apskrities ir valsčiaus Pužonių kaime. Baigęs mokslus, nuo 1931 iki 1944m. mokytojavo Sėlynės pradinėje mokykloje. Sėlynėje L.Grigonis taip pat buvo kaimelio šaulių būrio vadas, Rokiškio apskrities Šaulių rinktinės komiteto narys.

1944m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, L.Grigonis persikėlė į Šiaulių  apskritį, ten įsitraukė į partizaninį judėjimą. Jis buvo Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse veikusios Vytauto Didžiojo rinktinės štabo viršininkas, vėliau – Prisikėlimo apygardos vadas. L.Grigonio bunkeryje, įrengtame Minaičių kaime (po Stasio Mikniaus klėtimi), 1949m. vasario mėn. posėdžiavo partizanų vadai. L.Grigonis prisidėjo rengiant LLKS politinę deklaraciją, statutą. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis labai vertino tarybos narius L.Grigonį ir Juozą Šibailą – mokytojus, tos pačios kartos žmones, suprantančius kitą iš pusės žodžio.

1950m. gegužės 30d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu L.Grigoniui suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

1950m. L.Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950m. birželio 6d. čekistų suimta ir neva „išlaisvinta“ bei ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų – ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L.Grigonio bunkerio vietą. Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo. Liepos 22d. ji nuvedė čekistus į Ariogalos valsčiaus Daugėliškių miške eigulio Juozo Bersėno eiguvoje įrengtą L.Grigonio bunkerį, kuriame po įnirtingo pasipriešinimo žuvo antrasis Prisikėlimo apygardos vadas L.Grigonis ir Maironio rinktinės kovotojai Aleksas Meškauskas-Elytė, Paulius, Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas, slapyvardžiu Banga (pavardė nežinoma).

1950m. lapkričio 23d. L.Grigonis buvo apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais (po mirties). LR Prezidento 1998m. gegužės 19d. dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties). 1996m. spalio 18d. Rokiškio rajono tarybos sprendimu Sėlynės pradinei mokyklai (Rokiškio rajone, Ragelių valsčiuje) suteiktas L.Grigonio vardas.

Povilas Morkūnas-Rimantas, Drakas. Gimė 1914m. Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Zbaro kaime, ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį. Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų P.Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941m. Birželio sukilime, LLA veikloje. Antrosios sovietų okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas kpt. J.Žemaitis.

1948m. pradėjus organizuoti Prisikėlimo apygardą, P.Morkūnui buvo pavesta užmegzti ryšį su Povilo Lukšio (1948m. kovo 5d. pavadinta Maironio vardu) rinktine. Kadangi čia trūko pareigūnų, jis buvo paskirtas rinktinės vadu. Per šią rinktinę ėjo keliai pas Aukštaitijos partizanus. Jau balandžio pradžioje buvo užmegztas ryšys su Vyčio apygardai priklausančiu Aušros būriu, vadovaujamu Broniaus Karbočiaus-Bitės, ir Voverės rinktine, kuri veikė šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Daugiau nei metus vadovavęs rinktinei, 1949m. rugpjūčio 1d. P.Morkūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Tas pareigas jis ėjo dvejus sunkius, praradimų, netekčių kupinus metus (iki 1951m. rugpjūčio 1d.). Daug dėmesio skyrė organizaciniams reikalams, spaudai, buvo atidus kovotojams: stengėsi juos paskatinti, įvertinti. Partizanų archyvuose yra išlikę jo pasirašytų padėkų, dovanojimo įrašų apygardos leidžiamuose leidiniuose. Prisikėlimo apygardos teritorijoje ilgą laiką buvo J.Žemaičio vadavietė, todėl P.Morkūnas ne tik dažnai bendravo su J.Žemaičiu bei kitais LLKS vadovais, bet ir rūpinosi jų apsauga.

Susidarius kritiškai padėčiai Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srityje, 1951m. birželio 30–liepos 2d. Tytuvėnų apylinkėse, Bulovėnų miške, įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis, Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas A.Bakšys, Prisikėlimo apygardos vadas P.Morkūnas. Pasitarime nutarta nuo rugpjūčio 1d. P.Morkūną paskirti Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu. 1952m. gegužės 20d. jis tapo Kęstučio apygardos vadu. Tai buvo paskutinės jo pareigos.

1953m. kovo mėn. per suimtus partizanus MGB pavyko laiškais užmegzti ryšį su P.Morkūnu. Birželio 19d. jis buvo iškviestas į apgaulingą susitikimą Ragaičiuose (Kelmės apskr.) ir žuvo surengtoje pasaloje. 1999m. gegužės 12d. P.Morkūnui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), LR Prezidento 1999m. gegužės 19d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties), tų pačių metų gegužės 27d. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Juozas Paliūnas-Rytas. Gimė 1914m. Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tilindžių kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. Į rezistencinę veiklą įsitraukė vokiečių okupacijos metais. 1944m. pavasarį tapo LLA nariu. Tų pačių metų rudenį, sovietams okupavus Lietuvą, pasitraukė pas partizanus. Kovos krikštą gavo 1944m. pabaigoje Pušynės miške įvykusiose kautynėse.

Per aštuonerius metus J.Paliūnas nuėjo sunkių išbandymų kupiną partizaninės kovos kelią. 1947m. tapęs Povilo Lukšio (vėliau – Maironio) rinktinės vado pavaduotoju, jis ryžtingai telkė dalinius, pakrikusius po to, kai tų metų rudenį dėl išdavysčių į priešo rankas pateko rinktinės vadas Antanas Ragauskas-Ragelis. 1948m. pavasarį įkūrus Prisikėlimo apygardą, Povilo Lukšio rinktinė tapo jos sudedamąja dalimi. Iš buvusių šios rinktinės rajonų naujasis rinktinės vadas P.Morkūnas suformavo stiprų Kudirkos (vėliau – Mindaugo) rajoną, kurio vadu paskyrė J.Paliūną. Kai 1949m. rugpjūčio 1d. rinktinės vadas P.Morkūnas buvo paskirtas į aukštesnes pareigas, naujuoju Maironio rinktinės vadu tapo jo pavaduotojas, Mindaugo tėvūnijos vadas J.Paliūnas. Jo vadovaujama rinktinė tapo stipriu, gerai organizuotu, drausmingu partizanų junginiu. Pats rinktinės vadas buvo narsus, patyręs kovotojas, dalyvavęs daugelyje kautynių, keletą kartų sužeistas. 1949m. jis buvo apdovanotas Pasižymėjimo lapu, jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. J.Paliūnas daug dėmesio skyrė kariniam kovotojų rengimui, dažnai pats inspektavo dalinius.

1951m. rugpjūčio 1d. J.Paliūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Šias pareigas jis perėmė sunkiu metu: apylinkėse siautėjo MVD kariuomenė, agentai smogikai. Iš karto teko rūpintis štabo atkūrimu. Trūko tinkamų štabo pareigūnų, reikėjo ieškoti naujų žmonių. Tuo metu į apygardos veiklos rajoną – Pernaravą – MGB kaip ambulatorijos gydytoją pasiuntė savo agentą Čestnyj – Vytautą Remeiką. Be V.Remeikos, į apygardos štabo paiešką buvo įsitraukę ir daugybė kitų agentų, tačiau MGB daugiausia vilčių dėjo būtent į jį. Žiedas, kuriame atsidūrė J.Paliūnas, vis siaurėjo.

Partizanų gretoms retėjant, 1952m. gegužės 20d. Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta. J.Paliūnas vėl tapo Povilo Lukšio rinktinės (pervardyta 1952m. vasario 16d.) vadu. 1952m. liepos mėn. į rinktinės štabą jis priėmė V.Remeiką.

1952m. rugsėjo 30d. V.Remeikai pavyko apnuodyti kartu buvusį partizaną Praną Prūsaitį, tačiau patyręs partizanas dar spėjo nušauti agentą. Vis dėlto J.Paliūno tai neišgelbėjo: tą pačią dieną suimtas partizanas Leonas Juška-Kariūnas nurodė tikslią štabo bunkerio vietą. Spalio 1d. čekistai apsupo rinktinės štabo bunkerį Padotnuvėje, Petro Krutkio sodyboje. Nenorėdamas pasiduoti, J.Paliūnas nusišovė.

LR Prezidento 1998m. gegužės 19d. dekretu J.Paliūnui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), 1999m. gegužės 19d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>