Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Šimonių girios mūšis

Šimonių girios mūšis

1949m. rudenį MGB pavyko suimti kelis Algimanto apygardos partizanus. Tardymų metu partizanai, neištvėrę kankinimų ir psichologinio smurto, davė parodymus apie jiems žinomų bunkerių vietas Šimonių girioje bei jos apylinkėse. MGB šturmavo Šimonių girią – tris dienas ji gaudė nuo šūvių, automatų papliūpų, kulkosvaidžių serijų. Dabar jau žinoma, kad pirmiausia (lapkričio 1-osios ryte) buvo pultas Algimanto apygardos vado A.Starkausbunkeris prie Priepado ežero. Be apygardos vado, bunkeryje dar slėpėsi apygardos štabo nariai A.Matelis ir A.Pajarskas, partizanas J.Burneika, taip pat partizanės B.Šniuolytė ir S.Vigėlytė. Supratę, kad bunkeris apsuptas ir nėra jokios vilties išsiveržti, partizanai, nenorėdami pasiduoti okupantams, susisprogdino. Tą pačią naktį partizanų artimieji slapta juos atkasė ir palaidojo Adomynės kapinėse.

Tą dieną buvo pultas ir Stasio Gimbučio-Tarzano bunkeris prie Denionių ežero. Jame žuvo trys partizanai, o darpenki buvo suimti. Bunkeryje buvusi partizanė Elena Valevičiūtė-Nida prisimena, kad pirmiausia išgirdo, kaip šaudoma prie apygardos štabo bunkerio, kuriame su bendražygiais slėpėsi apygardos vadas A.Starkus. Tačiau net ir girdėdami šaudymus partizanai iš savo bunkerio nesitraukė, nes nesitikėjo, kad gali būti išduoti. Po kurio laiko ir jų bunkeris buvo apsuptas. Išlikti gyviems vilties buvo nedaug. „Naikinome dokumentus, buvome pasirengę gintis ir nepasiduoti gyvi. Mūsų bunkeris buvo užminuotas trimis minomis. Girdėjome – per garsiakalbį liepė pasiduoti. Vyrai nutarė trauktis prie atsarginės angos. Uždegė virvę, kad sprogtų minos, – gal kam sumaištyje pasiseks pabėgti. Sprogus mūsų minoms, sprogo ir kareivių. Mūsų išėjimotakas jau buvo atviras. Vienas nuo kito per du metrus šliaužėme grioviu. Iš medžių į mus jau šaudė rusų kareiviai. Mūsų vyrai atsišaudė iš kulkosvaidžių… Atsibudau kaip iš miego, už nugaros surištomis rankomis. Gulėjau kniūbsčia, sutvarstyta galva, ranka, koja…“ Tokie partizanės Nidos atsiminimai apie paskutinį mūšį.

Kitą dieną – 1949m. lapkričio 2d. – Šimonių girioje okupantai šturmavo dar kelis Lietuvos partizanų bunkerius. Pirmiausia buvo užpulti Alberto Žilio-Kęstučio ir Antano Jančio-Žaibo bunkeriai, kuriuose slėpėsi po penkis partizanus. Visi jie žuvo. Kadangi bunkeriai buvo išduoti, okupantai žinojo ir slaptus išėjimus. Nepadėjo net 80 metrų pasitraukimui iš apsuptos vietos iškastas atsarginis tunelis iš A.Jančio bunkerio. Tuo pat metu buvo šturmuojamas ir Jurgio Trečioko-Ryto bunkeris. „Persižegnojau, – prisimena J.Trečiokas. – Viešpatie, gelbėk, jei esu vertas! Jei ne, leisk žūti nuo pirmos kulkos. Nejaučiau baimės. Išmečiau granatą per angą. Nesprogo. Paleidau šūvius į juos. „Užgrojo“ ir rusai – kulkos zvimbė kaip bitės. Iššaudžiau apkabą, kitą pilu. Kliudė koją. Nušlubavau dešimt metrų prie galinės landos. Žiūriu, kada jie atidengs angą, galvoju – šoksiu. Iššokti nepavyko. Pakliuvau čekistams…“

1949m. lapkričio 2d. buvo sunaikintas ir Alberto Nakučio-Viesulo bunkeris Drobčiūnų miške. Iš aštuonių jame buvusių vyrų septyni žuvo. Tik vienam Juozui Kemekliui-Rokui pavyko iš apsupties prasiveržti gyvam.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>