Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Tauro apygarda – istorija

Tauro apygarda – istorija

Tauro apygarda įkurta 1945m. rugpjūčio 15d. Marijampolės apskrities Skardupių klebonijoje. Vienas aktyviausių štabo, kuriam būtų pavaldūs visi Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Lazdijų apskrityse veikę ginkluotų partizanų daliniai, įkūrimo iniciatorių buvo Skardupių klebonas Antanas Ylius.

Formuoti apygardą buvo pavesta Lietuvos kariuomenės kpt. Leonui Tauniui-Kovui. Tai nebuvo išimtis – visoje Lietuvoje, ypač kuriantis apygardoms, buvo ieškoma šalyje likusių kariškių, kurie ne tik buvo autoritetingi, bet ir turėjo žinių bei patirties kuriant karinę partizaninę pasipriešinimo okupantams struktūrą ir karinius norminius dokumentus. Nors po kelių mėnesių L.Taunys buvo suimtas ir vadu tapo mjr. Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, vis dėlto 1945–1946m. susiformavo apygardos struktūra (Geležinio Vilko, Žalgirio ir Vytauto rinktinės), štabai ir jų veiklos principai, ryšių bei rėmimo sistemos. Tuomet pradėtas leisti apygardos oficiozas „Laisvės žvalgas“ – vienas anksčiausiai leistų pogrindinių laikraščių, kartu su kitais panašiais leidiniais per visą partizaninį karą plėtojęs laisvą pogrindinę mintį okupuotoje Lietuvoje.1 (1)

1946m. pavasarį Pietų Lietuvoje vyko procesai, svarbūs visai pasipriešinimo raidai: dvi apygardos – Tauro ir Dainavos – paskelbė įkuriančios bendrą Pietų Lietuvos  partizanų (PLP) štabą. Tai reiškė, kad partizaninio pasipriešinimo centralizacijos idėjos įgavo konkrečius ir perspektyvius pavidalus. Nepaisant pavojaus, kad į centralizuotą struktūrą infiltruoti agentai galėjo padaryti nepataisomos žalos, centralizacijos siekis buvo grindžiamas principu, kad tik tokiu būdu galima kovoti ir kalbėti okupuotos valstybės vardu, tik taip galima išlaikyti kovotojų dvasią irdrausmę, išvengti partizaniniams karams būdingo savavaliavimo. PLP štabo vadovai taip pat neišvengė MGB dėmesio – jau 1946m. gegužės mėn. jie susitiko su Juozu Markuliu-Ereliu (MBG agentu Noreika). Taip buvo siekiama per aukščiausiąjį štabą pamažu sunaikinti žemesniąsias struktūras,  pavyzdžiui, siūlant partizanams legalizuotis su MGB padirbtais dokumentais. Dėl santūraus partizanų vadų požiūrio į tai ir veiksmingos ryšių sistemos MGB operacija Pietų Lietuvoje nepavyko – 1947m. sausio mėn. Suvalkijoje įvyko partizanų vadų suvažiavimas. Jame dėl objektyvių priežasčių negalėjo dalyvauti Žemaitijos partizanai, tačiau jie apie tai žinojo ir rado būdų perduoti savo nuomonę – Jungtinės Kęstučio apygardos (nuo 1948m. vasaros – Kęstučio apygarda) vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas savo laiške iš esmės išanalizavo susiklosčiusią padėtį ir nubrėžė centralizacijos gaires, išdėstė vyriausiosios vadovybės veiklos principus. Tad iki 1947m. pabaigos Pietų Lietuvoje aktyviausiai veikė Tauro apygardos partizanai. Tai skatino ir naujojo apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo kryptingas bei aktyvus veikimas.

A.Baltūsis galutinai įdiegė karinę organizacijos sampratą (karinė drausmė, subordinacija, uniformos, ženklai), 1947m.  vasarą suorganizavo pirmuosius partizanų mokymo kursus, visiškai sutvarkė organizacinę struktūrą. Dėl geografinės padėties Tauro apygarda kuriam laikui (1946–1947m.) buvo tapusi ryšių su Vakarais vykdytoja ir koordinatore. 1947m. gegužės ir gruodžio mėn. buvo suorganizuotos ir išsiųstos į Lenkiją dvi partizanų pasiuntinių grupės. 1950m. čia grįžo į Vakarus išvykęs Juozas Lukša-Skirmantas, Daumantas. 1948m. vasario mėn., žuvus A.Baltūsiui, patyrus dar keletą skaudžių smūgių, aktyvusis centras persikėlė į Žemaitiją, Kęstučio apygardą.

1949m. vasario mėn. Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas dalyvavo visos Lietuvospartizanų vadų suvažiavime ir, prisidėdamas prie savo pirmtakų pradėtų darbų įgyvendinimo, pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimo dokumentus bei politinę deklaraciją. Tačiau tų pačių metų rudenį jis žuvo. A.Grybiną pakeitęs Viktoras Vitkauskas-Karijotas, jausdamas ypatingą atsakomybę istorijai, itin rūpinosi, kad būtų išsaugoti partizanų archyvai, renkamos žinios apie jau žuvusius kovotojus.

 1950–1953m. apygarda, kaip ir visas ginkluotasis pasipriešinimas Lietuvoje, po truputį silpo. 1951m. tarp rinktinių jau nebeliko ryšių, nors apygardos teritorijoje tuomet dar veikė apie 50 partizanų. 1952m. buvo suimtas ir užverbuotas paskutinis apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas. Tai iš esmės reiškė apygardos gyvavimo pabaigą – iki 1953m. rudens išduoti žuvo paskutiniai aktyvūs kovotojai. Paskutinis apygardos partizanas Justinas Balčius-Plutonas žuvo 1957m. Šakių rajono Gelgaudiškio apylinkėje.1 (2)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>