Varčios mūšis

1945 m. birželio 12–24 d.

1945m. birželio 14d. NKVD pasienio kariuomenės 220-asis pulkas Alytaus apskrities Daugų valsčiuje apsupo Varčios mišką ir pradėjo visą savaitę trukusią karinę operaciją prieš partizanų dalinius. Trys partizanų daliniai, vadovaujami Vaclovo Voverio-Žaibo, Kosto Barausko-Vėžio ir Antano Kulikausko-Daktaro, patys atakavo priešą, privertė jį atsitraukti, tačiau, atskubėjus didesnėms enkavėdistų pajėgoms, buvo priversti trauktis. Vėliau partizanai išblaškyti mažomis grupelėmis ir pavieniui. Daugumai pro priešo užkardas pavyko prasiveržti, tačiau keliosdešimtys partizanų žuvo arba pateko į nelaisvę.

Yra nedaug išlikusių užrašytų prisiminimų apie Varčios mūšį. Dalį atsiminimų surinko ir įvykius savo knygoje „Daugel krito sūnų…“ aprašė Adolfas Ramanauskas-Vanagas:

„Mūsų stovyklos partizanų dalis, kaip paprastai, iš vakaro su pastote išvažiavo maistauti ir kitais reikalais. Naktį visur atrodė visiškai ramu, ir partizanai prieš pat rytą nuo Meškučių pusės įvažiavo miškan.  Įvažiuodami tepastebėjo, kad maždaug per kilometrą nuo miško pakilo dvi raudonos raketos…

Staiga pasigirdo šūviai sargybos poste, maždaug 50 metrų atstumu nuo stovyklos. Daktaras įsakė nutraukti visus darbus ir pasiruošti. Dviem skyriams liepė užimti poziciją toje pusėje, kurioje jau buvo pastebėti rusai… Visiems vyrams pasakyta, kad traukiamasi į kitą miško galą, Žaibo stovyklos link. Jau buvo baigiama tvarkytis… tuoj turėjo prasidėti traukimasis. Kaip tik tuo metu į stovyklos aikštelę iš krūmų įbėgo du dideli rusų šunys. Paskui juos pasipylė ir rusai. Partizanai buvo užėmę geras pozicijas per visą kalnelį išilgai palapinių. Jų ugnis buvo stipri, staigi ir taikli. Visa tai, be abejonės, turėjo lemiamos reikšmės visai tolesnei kautynių eigai. Daugiausia priešų kaip tik iš pradžių ir krito. Jie šaudė nematydami ir per savus…

Iš partizanų buvo nukautas Žemaitis, taip pat pakinkytieji arkliai… Daktaras davė įsakymą trauktis. Traukimasis vyko nelabai sklandžiai. Tankūs krūmai ir raistai trukdė ryšį tarp skyrių ir matomumą. Vyrai bijojo per apsirikimą nukauti vieni kitus.

Kai kurie netrukus gal ir sąmoningai nunėrė savais keliais, tikėdamiesi, kad pavieniui pavyks laimingiau pasprukti. Kai kurios grupelės esant tokioms aplinkybėms netyčia atitrūko nuo kitų ir išsiblaškė… Organizuotai besitraukiantieji partizanai pasiekė skersai Varčią einantį vieškelį. Jau du iš jų buvo nukauti. Dabar visi suprato, kad vieškelis bus nugultas rusų ir per jį teks kovojant prasimušti.

Pirmieji partizanus pastebėjo rusai. Tuo metu vieškeliu pastote rusams buvo gabenama amunicija ir maistas. Paskui vežimą ėjo apsauga. Tuo laiku ir prasidėjo pats susišaudymas. Partizanai rusus apmėtė granatomis, o po to, šaukdami „Pirmyn“, pradėjo veržtis. Ypač narsiai pasirodė kulkosvaidininkas Gegužė (Gavelis iš Kampųk.). Į jį rusai nukreipė smarkią ugnį. Kiti vyrai matė, kaip apie Gegužę pabiro supuvusio kelmo, kurį kliudė ruso kulkosvaidžio ugnis, gabalai. Gegužė atbulas pasitraukė už kito kelmo. Jo baltiniai išsitraukė iš kelnių ir jis slinko grynu pilvu samanomis, o po to vėl atidengė taiklią savo kulkosvaidžio ugnį. Gegužė nukovė vieškelio griovyje gulėjusį rusą kulkosvaidininką, puolė prie jo, pagriebė nukautojo kulkosvaidį ir pirmasis peršoko vieškelį. Rusų gurguolės arkliai buvo nukauti vietoje, o jos apsauga ir rusai, kurie saugojo vieškelį majoro vadovaujami, pasileido bėgti į miško pakraštį. Partizanai prasiveržė per vieškelį…

Žaibas, išgirdęs, kad jo pasiųsti žvalgai kaunasi su rusais, suprato, jog padėtis sudėtinga, ir, nelaukdamas jų grįžtant, skubiai ruošėsi trauktis iš stovyklos. Vėliau, sužinojęs, kad aplink Varčią daugybė rusų, davė įsakymą eiti pagalbon besikaunantiems merkiniškiams (taip jie mus visus vadino). Žaibas ir jo vyrai artėjo prie vieškelio. Čia susitiko su besitraukiančiais mūsiškiais… Dabar stoti į atvirą mūšį su priešu nebuvo jokios prasmės… Visi mūsiškiai patraukė į vieną tankumyną, iš kur, sulaukę nakties, išėjo miško pakraštin ir laimingai pasitraukė iš Varčios į Panedingio raistus.

…Kiek priešų nukauta per Varčios susirėmimą, sunku pasakyti… Vienas žmogus tvirtino pats savo ausimis girdėjęs „načialniką“ skaitant pranešimą, jog Varčioje nukauti 176 rusai. Iš kelių asmenų teko girdėti vienodai pasakojant, kad plentas nuo Kaniūkų tilto Alytaus link buvo gausiai nušlakstytas krauju rusų, kuriuos surinko ir vežė sunkvežimiais iš Varčios…“

 Po pirmųjų kautynių išblaškyti partizanai vėl turėjo susirinkti Varčios miške birželio 24-osios naktį. Mūšyje dalyvavęs Zigmas Vitkauskas rašo: „Auštant pasiekėme nurodytą vietą, kur laukė A.Ramanauskas-Vanagas ir keletas kitų partizanų. Visi patraukėme į Varčios mišką. Įėjome be jokių kliūčių ir žygiavome mišku toliau. Kadangi buvome labai pavargę, nutarėme pailsėti netoli vieškelio, kuris eina pro Varčios mišką.

Matyt, rusų žvalgai mus pastebėjo ir sekė. Mums sugulus, anksti rytą mus užpuolė. Buvo pirmasis susišaudymas. Žuvo Vladas Baranauskas-Ruginis, vokietis Karolis, Anelė Simonaitytė-Rūta. Mes staigaus puolimo metu buvome visi išblaškyti. Po kiek laiko susirinkome apie 15 partizanų ir nutarėme žygiuoti Kudariškių kaimo link. Pasiekę miško palaukę pajutome, kad rusų čia yra. Nutarėme eiti giliau į pelkę, sugulus užsimaskuoti, kad rusai eidami nepastebėtų ir praeitų pro šalį mišku. Bet, mūsų nelaimei, tos pačios dienos pavakarį mes vėl buvome rusų užpulti. Mūsų buvo penkiolika. Žuvo 11, gyvi likome tik 4.“

Prisimindamas pirmuosius partizaninio karo metus, A.Ramanauskas-Vanagas rašė: „Tuo metu kovos taktika, kurios aš laikiausi, dar nebuvo tikrai partizaninė. Tuomet mes iš viso neįsivaizdavom, kad priešas galėtų mus sumušti. […] Partizaninio karo taktikos mus mokė žiauri tikrovė ir žiaurios aukos. Nepriklausomybės meto vadai neruošė tautos, nemokė, kaip reikėtų laikytis ilgiausios ir žiauriausios okupacijos metais… Kelerius metus mūsų pogrindžio jėgos buvo didelės, bet partizaninės kovos patirties ne tik kad stigo, apie tai beveik neturėjome supratimo. Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo kelerių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį. Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai savo gyvybės kaina.“

2 comments

  1. Manau nei bloguju nei geruju cia nera, tai tik laikas kada teko rinktis.
    Mano tevo pasakojimas apie Varcios musi.
    Ryta per Ilgu kaima ejo Gavelis kviesdamas kaimo jaunima padeti ginti Varcios mat jie zinojo ,kad organizuojamas puolimas. Mes su draugu Juozu sutikom ir pasieme sautuvus susedom krumuose ir laukem ,buvo tiketasi,kad NKVD kariai bus vezami sunkvezimiuose ir partizaniniu budu bus lengva juos nukauti. Taciau ziurim kad ateina pesti per kalnus ,kaip migla daugybe kariu ir su sunimis buvo duotas isakymas bent ka saut kas iseitu is misko. Pamates, kad nera galimybiu priesintis pasakiau Juozui, kad tu kaip nori,bet as eisiu namo nes mums cia sargyboj nieks nepades ir aplinkui is kitos puses grizau namo. Juozas grizo po 4 dienu. pasakojo jog visa ta laika isgulejo po sakom pelkej ,nejudedamas nes kareiviai ejo ir ejo su sunimis sukuodami miska jis nejaute nei koju nei ranku ir dar kazkokia pele atbegdavo sakom ir ziuredavo tai i viena tai i kita aki ir vel nubegdavo. Ten musio tokio kaip ir nebuvo nes buvo labai nelygios jegos ,kariuomene patyre minimalius nuostolius, o musiskiu mazai kas liko.

  2. Įdomus komentaras

    Gal galite parašyti, savo tel. norime pakalbinti jus dėl įvykių Meškučiuose.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>