Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Vyčio apygarda – istorija

Vyčio apygarda – istorija

p (1)

Vyčio apygardos įkūrimas – vokiečių okupacijos metu veikusių pasipriešinimo organizacijų vadų bei aktyvių narių veiklos rezultatas. Daugiausia įtakos turėjo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariai, kurių veikla pradiniame etape lėmė Vyčio apygardos kūrimąsi. Antai 1944m. liepos mėn., okupacinei sovietų kariuomenei tik įžengus į Panevėžio apskritį, LLA pastangomis buvo suorganizuotas „Tautinio fronto“ narių pasitarimas, kuriame nutarta vienyti visus Panevėžio ir Ukmergės apskrityse veikiančius partizanų būrius. Jie sparčiai didėjo, į miškus priešintis ir kovoti su okupantais ėjo karininkai, šauliai, mokytojai, gimnazistai ir ūkininkų vaikai. 1944m. pabaigoje buvo įkurta Vyčio apygarda. Nors jau vienose pirmųjų didelių kautynių žuvo jos vadas Juozas Krištaponis, 1945m. Vyčio apygarda vienijo Ukmergės, Panevėžio apskritis bei dalį Kėdainių apskrities. Rinktinių struktūra, laikantis LLA tradicijos, ilgai buvo labai paprasta: vienoje apskrityje veikiantys partizanų būriai sudarė rinktinę, todėl iš esmės Vyčio apygardą sudarė dvi rinktinės – Panevėžio ir Ukmergės. Toks mechaniškas sujungimas ilgainiui suformavo ir žemesniųjų vadų veiklos stilių – rinktinės dažnai net nesistengė palaikyti ryšių nei tarpusavyje, nei tarp atskirų būrių pačioje rinktinėje. Nors 1946m. būta mėginimų užmegzti bent minimalius ryšius, įvesti karinę tvarką, tačiau iki 1949m. ir vėliau, blėstant pasipriešinimui, mažai kas keitėsi. Tą iš esmės lėmė apygardos vado veiklos stilius – ltn.Danielius Vaitelis-Briedis pats keliavo po būrius, instruktuodavo ir žodžiu duodavo įsakymus. Apie kokią nors reglamentuotą karinę tvarką apygardoje sunku kalbėti, nes iš esmės nėra išlikusių jokių tai patvirtinančių dokumentų. Tai rodo ir nuotraukos, kuriose Vyčio apygardos partizanai savo apranga gerokai skiriasi nuo kitų apygardų partizanų.

1949m. pavasarį apygardos vado įsakymu apygardoje suformuotos dvi rinktinės – Briedžio (Ukmergės apskritis ir dalis Kėdainių apskrities) ir Krištaponio (Panevėžio apskritis), suformuotas naujas apygardos štabas bei rinktinių štabai. Apygardos vadasAlfonsas Smetona-Žygaudas suaktyvino spaudos leidybą. Jis suorganizavo neblogą bazę – štabas turėjo dvi rašomąsias mašinėles, rotatorių, spaustuvinį šriftą.

1949m. pabaigoje į Vyčio apygardą atvyko visos Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumopirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jis kartu su apygardos štabo pareigūnais vizitavo daugybę Vyčio apygardos būrių, vertino esamą padėtį, kėlė kovotojų dvasią. Būrių lankymas truko iki 1950m. pavasario. Padėtis apygardoje buvo gera: nepaisant nuolat patiriamų skaudžių nuostolių, 1950m. Vyčio apygardoje  veikė 13 būrių, kuriuose buvo apie 100 kovotojų. Tačiau tų metų liepos 5d. suimtam partizanui Alfonsui Stankevičiui-Fakyrui išdavus bendražygius, Kačėniškių miške (Panevėžio apskr. Vadoklių vlsč.) buvo apsuptas Vyčio apygardos partizanų vadovybės štabo bunkeris, kuriame dirbo apygardos vadas ir du štabo nariai. MGB kareiviams apsupus bunkerį, po gynybinių kautynių partizanai suprato, kad gyviems išsiveržti nepavyks. Tada jie sudegino partizanų dokumentaciją ir, nusprendę nepasiduoti gyvi, visi trys nusišovė. Taip žuvo Vyčio apygardos vadovybė: vadasA.Smetona, ūkio skyriaus viršininkas Alfonsas Gritėnas-Skalikas ir štabo sekretorė Bronė Tarutytė-Berniukas.

p (2)

1951m. dėl susidariusios sunkios padėties į Vyčio apygardą atvyko visos Aukštaitijos partizanų – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris. Jis sujungė išretėjusią Vyčio apygardą su aplinkinėmis, taip pat didelių nuostolių patyrusiomis Algimanto apygardai priklausiusiomis teritorijomis. Į Vyčio apygardą buvo įtraukta Žalioji rinktinė, kurios kovotojai veikė Joniškėlio, Piniavos, Pumpėnų, Pušaloto, Rozalimo, Smilgių valsčiuose. Į Vyčio apygardą buvo įtraukti ir iki tol gana savarankiškai veikę Biržų krašto partizanų būriai, perorganizuoti į Pilėnų tėvūniją, kurios vadu buvo paskirtas Steponas Giedrikas-Girietis. Naujuoju Vyčio apygardos vadu buvo paskirtas Mykolas Šemežys-Aras, Visuomeninės dalies viršininku – poetas ir rašytojas Bronius Krivickas-Vilnius.

 Kaip ir kitos Rytų Lietuvos apygardos, Vyčio apygarda neišvengė MGB pinklių – į apygardos vadovybę įsiskverbė agentas. Apygardos vadasD.Vaitelis su MGB agentu Juozu Markuliu-Ereliu užmezgė ryšį jau 1946m., juo pasitikėjo, nes buvo  seniai pažįstami, o idėja „taupyti jėgas ateičiai“ atrodė logiška ir patraukli. MGB pradėjo partizanus „legalizuoti“, t. y. su MGB padirbtais dokumentais leido jiems apsigyventi miestuose ir laukti. Žinoma, visi jie buvo suimti. Tik 1947m. rugsėjo mėn. Šiaurės Rytų Lietuvos (nuo 1948m. gegužės mėn. – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadas ltn. J.Kimštas išleido įsakymą, kuriame nedviprasmiškai nurodoma nutraukti ryšius su J.Markulio „štabais“, panaikinti visus ryšio kanalus ir perspėti ryšininkus. Neišvengta išdavysčių ir vėliau, ypač 1951–1953m., kai MGB kankinimų ir psichologinio smurto neatlaikę suimti partizanai bei ryšininkai sutikdavo bendradarbiauti su MGB ir padėdavo sunaikinti apygardą. 1953m. žuvo paskutinis apygardos vadas Bronius Karbočius-Bitė. Šie metai laikytini apygardos egzistavimo pabaiga. 1956m. vasarą Rokiškio rajono Pandėlio apylinkėje žuvo paskutinieji Vyčio apygardos partizanai – Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>