Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Vyčio apygarda – vadai

Vyčio apygarda – vadai

Juozas Krištaponis. Gimė 1912m. Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime. Lietuvos prezidento Antano Smetonos sesers sūnus. Baigė Užugirio pradžios mokyklą, Raguvos progimnaziją, Marijampolės gimnaziją. 1934m. rugsėjo 15d. baigusiam Karo mokyklą J.Krištaponiui suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, jis paskirtas į 2-ąjį pėstininkų pulką. Nuo 1943m. – LLA narys. 1944m. įstojo į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas Karo mokyklos 6-osios kuopos vadu. 1944m. vasarą Ukmergės apskrityje ėmė telkti pirmuosius partizanų būrius. Nuo tų metų gruodžio mėn. – Vyčio apygardos vadas. Žuvo 1945m. sausio 12d. mūšyje su NKVD kariuomene Užulėnio miške (dabar – Ukmergėsr. Taujėnų sen.). Palaidojimo vieta nežinoma.

J.Krištaponiui 1997m. gruodžio 22d. pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento 2002m. spalio 31d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Danielius Vaitelis-Briedis. Gimė 1913m. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Geležių kaime. Vėliau Vaitelių šeima gyveno Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Amilianavos dvarelyje. 1932m. D.Vaitelis baigė Šėtos progimnaziją ir įstojo į Kėdainių kultūros ir technikos mokyklą, bet jos nebaigęs pradėjo mokytis Karo mokykloje.

1938m., baigęs mokslus Karo mokykloje ir gavęs artilerijos leitenanto laipsnį, tarnavo Panevėžyje. Pajuosčio kariniame dalinyje išklausė aviacijos kursą ir gavo vyresniojo leitenanto laipsnį. 1940m. buvo paleistas į atsargą. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo ieškomas čekistų, slapstėsi. Stengdamasis išvengti suėmimo pasitraukė į Vokietiją. Likus dviem savaitėms iki karo pradžios, desantu iš Vokietijos atkeliavo į Lietuvą. Turėjo užduotį išminuoti Kauno Žaliąjį tiltą. Į vokiečių armiją stoti griežtai atsisakė. 1941m. vedė. Gyvendamas Kaune artimai bendravo su būsimuoju MGB agentu J.Markuliu. 1944m. išvažiavo į Marijampolę, įstojo į Vietinę rinktinę, ją išformavus grįžo į Kauną. Pasitraukti su vokiečiais ir jis, ir žmona su vaikais atsisakė. Iš besitraukiančių vokiečių gavo ginklų. Su broliais Alfonsu ir Tadu juos gabeno į Pagirius, slėpė Lėno miške, o praėjus frontui ten subūrė pirmuosius partizanus.

1944m. rugpjūčio mėn. buvo paskirtas 1-ojo Ukmergės apskrities būrio vadu. Jo vadovaujami partizanai tų metų spalio mėn. užėmė Siesikų miestelį, išvadavo iš areštinės suimtus gyventojus. 1945m. sausio mėn. D.Vaitelis tapo Vyčio apygardos vadu. Kadangi apygardos štabas neturėjo skyrių, neleido įsakymų, instrukcijų, partizaninės spaudos, D.Vaitelis pats nuolat lankė partizanų būrius, žodžiu duodavo vadams nurodymus, palaikė ryšius su kaimyninių partizanų junginių vadais. 1946m. atnaujino draugystę su MGB agentu J.Markuliu (pastarojo iniciatyva). J.Markulis parūpindavo ginklų, maisto, suteikdavo informacijos iš užsienio ir taip įgijo didelį D.Vaitelio pasitikėjimą.

Nors dar 1947m. pradžioje partizanų vadai buvo perspėti, jog J.Markulis yra išdavikas, D.Vaitelis tuo netikėjo ir dalyvavo 1947m. rugpjūčio 27d. J.Markulio organizuotame Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) karinės kolegijos posėdyje, kuris buvo surengtas Vyčio apygardos teritorijoje. Kai suprato savo klaidą, jo šeima jau buvo Vilniuje, J.Markulio žinioje. Kvietimų legalizuotis, išvykti į Švediją ar bent aplankyti šeimą Vilniuje D.Vaitelis griežtai atsisakė – buvo įsitikinęs, kad okupantams reikia priešintis ginklu. Jo adjutanto A.Smetonos liudijimu, daugelis partizanų kaltino D.Vaitelį, kad turėdamas visas galimybes nelikvidavo išdaviko J.Markulio. 1948m. gegužės 13d. Taujėnų valsčiuje, prie Juodvisinės kaimo D.Vaitelį, jo pavaduotoją Joną Kilijoną-Miką ir štabo apsaugos būrio vadą Antaną Šyvį-Šalapką užpuolė MVD kareiviai ir stribai. D.Vaitelis, sužeistas į koją, nusišovė, o jo kovos draugai žuvo. Žmona Aleksandra su vaikais Rita ir Romualdu 1948m. gegužės 23d. buvo ištremta į Sibirą. D.Vaitelis turėjo literatūrinių gabumų, buvo simpatingas, kilnios sielos žmogus, idealistas, savo gyvenimą paskyręs kovai dėl Tėvynės laisvės.

1997m. D.Vaiteliui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), LR Prezidento 1998m. gegužės 19d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Alfonsas Smetona-Žygaudas. Gimė 1915m. Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Justinavos kaime. Buvęs policininkas. Partizanas nuo 1944m. Iki 1948m. buvo Vyčio apygardos vado D.Vaitelio adjutantas.

1948m. gegužės 13d. žuvus D.Vaiteliui, apygarda liko be vadovybės. Štabo atkūrimo ir struktūrų reorganizavimo ėmėsi A.Smetona. Jam vadovaujant buvo įkurtos Krištaponio ir Briedžio rinktinės (jose – 4 rajonai), užmegzti glaudūs ryšiai su Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadovybe.

1949m. pradžioje buvo sudarytas naujas Vyčio apygardos štabas, jo viršininku paskirtas Kostas Tvaska-Rugelis. Tuo pat metu sudaryti ir nauji rinktinių štabai, paskirti nauji rinktinių vadai. Apygardos struktūra nebuvo įprasta, kartais tas pats pareigūnas eidavo kelias pareigas – būrio, rajono ir rinktinės vado. Būriai jungėsi ir skirstėsi taip, kaip buvo patogiau pagal situaciją.

A.Smetonos vadovavimo metu apygardos štabas dislokavosi Šilų miške ir kaime. Štabas turėjo rašomųjų mašinėlių, rotatorių, spausdino įsakymus, instrukcijas, leido laikraštėlį „Lietuva brangi“. A.Smetona organizavo platų LLKS vyriausiosios vadovybės leidžiamos spaudos platintojų tinklą. 1949m. vasarą štabas buvo išduotas, žuvo štabo viršininkas ir visi Krištaponio rinktinės pareigūnai.

A.Smetona su trimis bendražygiais žuvo 1950m. liepos 5d. išdavus bunkerį Panevėžio apskrities Vadoklių valsčiaus Kačėniškių miške.

LR Prezidento 1999m. gegužės 19d. dekretu A.Smetona buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties), tą pačią dieną jam pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). Tų pačių metų gegužės 27d. A.Smetonai suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Mykolas Šemežys-Aras, Putinas. Gimė 1918m. Kėdainių apskrities Pagirių valsčiaus Steponavos kaime. Partizanas nuo 1944m. rudens. Vadovavo būriui, vėliau – rajonui. 1949m. paskirtas Vyčio apygardos Briedžio rinktinės vadu. 1950m. liepos mėn., žuvus Vyčio apygardos vadui A.Smetonai, tapo apygardos vadu. Žuvo 1951m. balandžio mėn.

LR Prezidento 1999m. gegužės 19d. dekretu M.Šemežys apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Bronius Karbočius-Bitė, Skrajūnas, Neptūnas, Algimantas. Gimė 1922m. Kėdainių apskrities Dotnuvos valsčiaus Kutiškių kaime. 1945m. stribai suėmė tėvą Simoną Karbočių, netrukus buvo suimtas ir B.Karbočius, bet jam iš Josvainių areštinės pavyko pabėgti. Partizanų gretose B.Karbočius kovojo nuo 1944m. Pasitraukęs į Surviliškio apylinkes suorganizavo partizanų būrį. Pasak bendražygių, B.Karbočius visada buvo optimistas, būryje palaikė griežtą tvarką ir ypač sėkmingai kovojo su skundikais, kurie prisidėjo prie žmonių trėmimų. Jau 1946m. B.Karbočiaus būrys priklausė D.Vaitelio vadovaujamai Vyčio apygardai, o po trejų metų jis vadovavo Briedžio rinktinės 4-ajam rajonui.

B.Karbočius kelis kartus buvo patekęs į pasalas, kai išsigelbėti atrodė beviltiška: 1945m. sausio 25d. iš apsuptos Sereikų sodybos Peiksvos kaime (Kėdainių apskrityje) laimingai prasiveržti pavyko tik jam vienam, o Pranas Plančiūnas ir Alfonsas Petrauskas žuvo. Kitą sykį išvengti mirties jam pavyko 1951m. liepos 2d., kai prie Kėdainių apskrities Bakainių kaimo, Socių miške, kautynėse žuvo Liudas Augus, Vincas Sereika-Jokeris, Valerijonas Rabačiauskas-Pavasarėlis ir Boleslovas Klimas. Po šių tragiškų įvykių B.Karbočius liko vienas, nes žuvo paskutinieji jo būrio partizanai. Jis pasitraukė iš Kėdainių apskrities į Panevėžio miškus. Partizano Alekso Vaitelio žodžiais tariant, „čia partizanai žiemą vasarą gyveno krūmuose, ant žemės, o Karbočius buvo bunkerių specialistas“. Viename iš jų Kutronių kaime, pas Aleksiūną, nuo 1951m. rugsėjo iki 1952m. pavasario gyveno kartu su A.Vaiteliu, mokė jį spausdinti rašomąja mašinėle, šifruoti tekstus. Keisdamas dislokacijos vietas, keitė ir slapyvardžius. Partizanaudamas Kėdainių apskrityje vadinosi Bite, Skrajūnu, Neptūnu, o kai 1951m. rugsėjo mėn. buvo paskirtas Vyčio apygardos vadu, dokumentus pasirašinėjo Algimanto slapyvardžiu. 1952m. buvo paskirtas LLKS tarybos nariu. Žuvo 1953m. sausio 26d. verždamasis iš apsuptos Dambrauskų sodybos Panevėžio rajono Šilagalio kaime.

1998m. B.Karbočiui buvo pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), LR Prezidento 1999m. sausio mėn. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Už didvyrišką kovą dėl Lietuvos laisvės 1999m. gegužės 19d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>