Home / Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953m. / Vytauto apygarda – istorija

Vytauto apygarda – istorija

eVytauto apygarda buvo stipriausia ir aktyviausia Šiaurės Rytų Lietuvos (nuo 1948m. gegužės 1d. – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srityje. Būtent čia partizaninis judėjimas prasidėjo anksčiausiai, nes čia pirmiausia įžengė Raudonoji armija. Jau 1944m. rugpjūčio 15-osios naktį partizanai užpuolė Zarasų kalėjimą ir mėgino išvaduoti enkavėdistų suimtus žmones. Tų pačių metų rudenį aktyvūs organizaciniai procesai vyko Švenčionių, Utenos ir Zarasų apskrityse. Prie apygardos kūrimo ištakų buvo Lietuvos Respublikos kapitonas Afanasijus Kazanas su sūnumi Mykolu – Antazavės miškuose jie subūrė Lokio rinktinę, kurios štabas buvo suformuotas 1944m. gruodžio mėn.

Švenčionių apskrityje 1944m. spalio 22d. Tigro rinktinės susikūrimą inicijavo ir pirmuoju vadu tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys Leonas Vilutis-Arūnas. Tą pačią dieną buvo suformuotas štabas, kurio viršininku tapo Jeronimas Bulka-Deimantas. Tigro rinktinės veiklos rajonas – Švenčionių, Utenos ir Zarasų apskritys. 1944m. lapkričio mėn. ant Ginučių piliakalnio įvyko susirėmimas su NKVD kariuomene. Mūšis buvo sėkmingas, partizanai pasitraukė be nuostolių. Mūšiui vadovavo ltn. Jonas Gimžauskas-Beržas. Paskatinti sėkmės, partizanai, vadovaujami Jono Tumėno, užpuolė Utenos apskrities Alantos miestelį, sudegino vykdomojo komiteto pastatą, stribų štabą, nukovė apie 13 sovietų aktyvistų. 1945m. pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus. Buvo suimtas Tigro rinktinės vadas L.Vilutis. 1945m. kovo 10–13d. Labanoro girioje, netoli Kiauneliškio geležinkelio stoties, vyko kautynės. Žuvo 83 partizanai. Po šių netekčių Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų. NKVD pareigūnai suėmė Tigro rinktinės vadą kpt. Benediktą Kaletką-Kęstutį, štabavietės globėją, rinktinės kapelioną Kirdeikių kun. Petrą Liutkų-Juodąjį, iš viso devynis partizanų vadus.

1945m. birželio 15d. naujojo Tigro rinktinės vado Jono Kimšto-Dobilonurodymu Utenos valsčiaus Biliakiemio kaime sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta nauja Šarūno rinktinė. Jos vadu tapo Vladas Mikulėnas-Lubinas, štabo viršininku paskirtas Vytautas Pakštas-Vaidila, Naras, žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku – Bronius Zinkevičius-Skudutis. Šarūno rinktinė leido laikraštėlį „Pogrindžio žodis“.

Iškilus būtinybei kurti partizanų rinktinių veiksmus koordinuojantį ir veiklos rajonus nustatantį partizanų štabą, 1945m. rugpjūčio mėn. Saldutiškio valsčiaus Sudalaukio kaime susirinkę partizanų vadai nutarė įkurti Vytauto apygardą. Vadu tapo J.Kimštas. Rugsėjo mėn. Vytauto apygardai pradėjo vadovauti V.Mikulėnas. Štabo viršininku paskirtas B.Zinkevičius. Apygardai priklausė trys rinktinės: Tigro (veikė Švenčionių apskr.), Lokio (Zarasų ir Baltarusijos Svyrių apskr.) ir Šarūno (Utenos apskr. ir Švenčionių apskr. Saldutiškio vlsč). 1945m. liepos–gruodžio mėn. skaudūs smūgiai ištiko Šarūno rinktinę. Per šį laikotarpį nukauti 362 partizanai. Iš štabo pareigūnų liko gyvas tik V.Pakštas. 1946m. birželio mėn. vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės įkurta Liūto rinktinė, jos vadu tapo V.Pakštas, o nuo rugpjūčio mėn. – Vincas Kaulinis-Miškinis.

1945–1946m. pradžioje Vytauto apygarda buvo vadinama LLA 4-ąja apygarda. 1946m. vasario mėn. žlugus Šiaurės Lietuvos LLA, ji tapo LLA 3-iąja apygarda. 1948m. gegužės mėn. buvo suformuluotas aiškus apygardos pavadinimas – Lietuvos partizanų Rytų Lietuvos srities 3-ioji Vytauto apygarda. Sukūrus sričių organizaciją, Vytauto apygarda kartu su Vyčio, Algimanto apygardomis įėjo į Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų sritį.

Visą apygardos gyvavimo laiką nesiliovė MGB ardomoji veikla; tam buvo pasitelkiami išdavikai, agentai smogikai ir panaudojami kiti metodai. Nors ir patyrę daug netekčių, partizanai 1947–1949m. veikė labai aktyviai: nevengė atvirų išpuolių, spausdino nukreiptus prieš kolektyvizaciją atsišaukimus. 1947m. Vytauto apygardoje buvo apie 900 partizanų. Nepaisant įvairių sunkumų, apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis dalinys.

1950–1951m. – nesėkmių ir išdavysčių metai. 1951m. gruodžio 20d. apgaule į MGB organizuotą susitikimą buvo įvilioti apygardos vadas Bronius Kalytis-Liutauras, Siaubas ir Mykolas Urbonas-Liepa. Smogikų vedami partizanai mėgino susisprogdinti (turėjo už nugaros prisirišę granatas), bet buvo nuginkluoti ir perduoti MGB. Jau po dviejų dienų tardymų jie davė parodymus apie Molėtų miškuose esantį bunkerį, ir jame žuvo šeši partizanai, tarp jų– ir Vytauto apygardos štabo viršininkas Juozas Kemeklis-Granitas. Paskutinieji apygardos štabo pareigūnai buvo atskirti nuo centrinės vadovybės, dezinformuoti. 1952m. pradžioje Vytauto apygardos štabas nustojo egzistavęs. Užverbuotas B.Kalytis tapo agentu smogiku ir padėjo naikinti likusius apygardos partizanus. 1953m. Vytauto apygardos teritorijoje tebuvo likę šešių būrių likučiai – apie 20 partizanų.

Paskutinis aktyvus Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas sėkmingai slapstėsi iki 1965m. Kitas partizanas, slapstęsis iki pat mirties, buvo Stasys Guiga-Tarzanas. 33 metus jis išgyveno pas Oną Činčikaitę (Švenčioniųr. Činčikųk.). Slėpėsi jos klėtelėje ir nesiliovė tikėjęs laisva Lietuva. 1986m. žiemą peršalęs S.Guiga mirė. Iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo likę vos ketveri metai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>