Home / Sąvokos / B / Bažnytiniai valstiečiai

Bažnytiniai valstiečiai

Bažnytiniai valstiečiai. Tai valstiečiai, priklausę bažnyčiai. Po Lietuvos krikšto (1387) didieji kunigaikščiai bažnyčioms ir vienuolynams dalijo dvarus su valstiečiais. Bažnytinių valstiečių ypač pagausėjo XV–XVI a., plečiantis bažnytinei žemėvaldai. XVI a. Vilniaus vyskupijoje vidutiniškai bažnyčiai priklausė apie 11 500 ūkių (apie 81 000 gyventojų), žemaičių – apie 2500 ūkių. Breslaujos, Kauno, Raseinių, šiaulių, Trakų, Ukmergės, Upytės ir Vilniaus apskrityse 1790 m. bažnyčia valdė 10 250 valstiečių ir miestelėnų ūkių. 1842 01 06 dviem caro įsakais gubernijų bažnyčių dvarai (nesvarbu, kokios religijos) su valstiečiais buvo perduoti Rusijos valstybinių turtų ministerijai (tada žemaičių vyskupijos valdose buvo 9015 bažnytinių valstiečių revizinių asmenų); 1843 12 27 įsaku sekuliarizuoti ir bažnyčių parapijų turtai (parapijai palikta apie 33–55 ha). Skirtingai nuo pasaulietinių feodalų valstiečių, bažnytiniai buvo daugiau činšininkai – bažnytinėse žemėse buvo mažiau palivarkų.