Home / Sąvokos / G / Gardino sutartis

Gardino sutartis

Gardino sutartis. 1432 10 15 Gardine sudaryta sutartis tarp LDK ir Lenkijos. Pasirašė Lietuvos didysis kunigaikštis žygimantas Kęstutaitis ir Lenkijos delegacija, vadovaujama Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio. žygimantas Kęstutaitis pripažino, kad gavo iki gyvos galvos valdyti LDK iš Lenkijos karaliaus Jogailos tomis pačiomis teisėmis kaip ir Vytautas. Jogaila pavedė jam valdyti LDK, pasilikdamas sau ir savo įpėdiniams Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. LDK leista turėti atskirą, tačiau bendrai su lenkais rinktą didįjį kunigaikštį. Sutartis įpareigojo žygimantą Kęstutaitį ir jo įpėdinius niekada nesivainikuoti Lietuvos karaliumi. Po žygimanto Kęstutaičio mirties LDK turėjo atitekti Jogailai ir jo įpėdiniams. Podolė turėjo priklausyti Lenkijai, Volynė – LDK iki žygimanto Kęstutaičio mirties. Nuolaidas Lenkijai žygimantas Kęstutaitis padarė dėl to, kad jam teko pradėti kovas su švitrigaila – pretendentu į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. 1432 m. Gardino sutartimi buvo atsisakyta Vytauto iškovotų ir 1413 m. Horodlės aktuose užfiksuotų LDK suvereniteto juridinių garantijų. LDK ir Lenkijos santykiai vėl tapo tokie kaip ir XIV a. ir XV a. sandūroje. Gardino sutartis suvaržė žygimanto teises užsienio politikoje. Naujasis Lietuvos valstybės valdovas pasižadėjo remti Jogailą ir Lenkiją prieš visus jos priešus, taip pat ir prieš Ordiną. Atrodytų, kad 1432 m. Gardino sutartimi Lenkijos politikams pavyko pasiekti geidžiamą tikslą – sutvirtinti savo įtaką LDK. Tačiau per aštuonerius valdymo metus žygimantas Kęstutaitis, Lenkijai reikalaujant, net 4 kartus – 1433, 1434, 1437 ir 1439 m. – buvo priverstas patvirtinti Gardino sutartį. Galima manyti, kad 1432 m. Gardino sutartis taip ir liko popieriuje, o ne tapo politine gyvenimo realija.