Home / Sąvokos / K / Kontrreformacija

Kontrreformacija

Kontrreformacija. XVI a. vidurio ir XVII a. pabaigos bažnytinis politinis judėjimas, kuriuo siekta įveikti reformaciją, susigrąžinti tai, kas per ją prarasta. Kontrreformacijos ideologinę programą sudarė Tridento bažnyčios susirinkimo (1545–1563) nutarimai. LDK kontrreformacija prasidėjo XVI a: 6–7 dešimtmetyje. Nuo 1578 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje galiojo Tridento susirinkimo nutarimai. Kontrreformaciją vykdė aukštosios bažnyčios institucijos ir vienuolių ordinai. Ypač aktyvūs buvo 1564 m. įsikūrę jėzuitai. Viena iš priemonių buvo Bresto bažnytinė unija (1595). Ja siekta pajungti popiežiui stačiatikius ir sustiprinti katalikybę baltarusių ir ukrainiečių žemėse. 1591, I611, 1639, 1682 m. Vilniuje, 1620 m. Gėluvoje (Raseinių raj.) ir kitur įvyko katalikų ir reformatų susirėmimų. Jų metu buvo griaunamos reformatų bažnyčios. Valdant Zigmantui Vazai (1583–1632) iš reformatų atimti ir katalikams sugrąžinti kulto pastatai ir žemės valdos, kurios iki reformacijos priklausė katalikams. Iki XVII a. 4 dešimtmečio baigė susidaryti Vilniaus ir žemaičių vyskupijų kapitulos, iš naujo pradėta šaukti sinodus (ypač žemaičių vyskupijoje). Didžiojo kunigaikščio ir bajorų lėšomis įsteigta daug naujų katalikų bažnyčių. XVII a. I pusėje galutinai sudarytas parapijų tinklas. Kadangi protestantai pirmieji kreipėsi į tikinčiuosius gimtąja kalba, kontrreformacijos laikotarpiu katalikų bažnyčia taip pat išleido lietuvių kalba daug religinių praktikai reikalingų knygų. Imta lietuviškai skelbti popiežių bules. Intelektualinį gyvenimą monopolizavo jėzuitų tvarkomas Vilniaus universitetas (knygų leidimas nuo XVII a. 3 dešimtmečio). Kontrreformacijos pergalė buvo įforminta seimų nutarimais: 1658 m. uždrausta radikaliausia reformacijos srovė arijonizmas, 1668 m. uždrausta pereiti iš katalikų tikėjimo į protestantų, 1673 m. uždrausta nekatalikams įgyti bajorystę.