Home / Sąvokos / K / Kuršiai

Kuršiai

Kuršiai. Baltų gentis. Iš bendro baltų kamieno išsiskyrė VI a. Rašytiniuose šaltiniuose minimi IX a. XIII a. pradžioje kuršius pavergė Kalavijuočių ordinas, o XVI a kuršiai išnyko. Pradiniame etape kuršių gyventa teritorija šiaurėje siekė Abavą (Latvijoje), vėliau apėmė beveik visą Kuršo pusiasalį. Pietuose siekė Medingėnus, Endriejavo ir Klaipėdos apylinkes, rytuose ir šiaurės rytuose ribojosi su žemaičiais ir žiemgaliais. Lietuvos kuršių genties kultūra geriausiai pažįstama iš tyrinėtų plokštinių kapinynų Anduliuose, Aukštkiemiuose, Genčuose, Laistuose, Laiviuose, Lazdininkuose, Palangoje, Gintališkėse, Girkaliuose, Kiauleikiuose ir Pryšmančiuose. VI–VIII a. mirusiųjų kūnų nedegindavo, o nuo VIII a. ima plisti kremacijos paprotys, kuris įsigali XI a. Kuršių kapuose gausu ginklų, darbo įrankių, papuošalų ir aprangos reikmenų. Vyrų įkapėms būdingi puošnūs diržai, kelios segės, šukų pavidalo gintariniai pakabučiai, o vėliau – masyvios apyrankės, puoštos zoomorfiniais motyvais. Moterys dėvėjo po kelias apyrankes, stambius smeigtukus, dažnai su pakabučiais, apgalvius, mėlyno stiklo karolius. Nuo X amžiaus paplinta pasaginės segės. šio laikotarpio kuršių apranga pasižymi itin masyviais ir sunkiais papuošalais. Būdinga, kad kuršių kapuose dažnai randamos miniatiūrinių (darbo įrankių, ginklų miniatiūrizacija) ir vadinamųjų papildomų įkapių. Jos būdavo dedamos į beržo tošies dėžutes. Papildoma įkapė buvo ir žirgo aprangos reikmenys, tačiau paties žirgo drauge su kariu niekada nelaidojo.