Home / Sąvokos / L / Lietuvininkai

Lietuvininkai

Lietuvininkai, lietuvninkai. Lietuvių etninė grupė – Rytų Prūsijos lietuviai, senieji Mažosios Lietuvos gyventojai. Susiformavo XV ir XVI a. iš vakarinių lietuvių (nadruvių ir skalvių), vakarų žemaičių, jotvingių, pietinių kuršių ir sulietuvėjusių prūsų (šiaurinių bartų, šiaurinių notangų, sembų). Lietuvininkais vadinosi patys. Kalbėjo vakarų aukštaičių ir vakarų žemaičių tarmėmis. Kai XIII a. minėtas gentis pavergė kryžiuočiai, dauguma gyventojų buvo paversti stambių valstiečių dvarų baudžiauninkais-lažininkais. Vietos gyventojai buvo verčiami katalikais, tačiau dauguma jų, kaip ir Didžiosios Lietuvos lietuviai, toliau laikėsi pagonybės. Krikščionybę lietuvininkai pripažino tik po 1525 m. – Ordinui tapus pasaulietine valstybe ir jos valdovui priėmus liuteronybę. Dėl skirtingų politinių, socialinių ekonominių (baudžiava Prūsijoje panaikinta 1803 m.), kultūrinių sąlygų, kitokios religijos susiformavo šiek tiek kitokie nei kitų lietuvių papročiai, buitis, kai kurie materialinės kultūros bruožai. Lietuvininkų kultūra svarbi bendrajai lietuvių kultūros raidai. Iki XVIII a. pabaigos lietuvininkų kultūra buvo plėtojama labiau negu Didžiosios Lietuvos lietuvių. Ir XIX a. lietuvininkų krašte buvo daugiau mokyklų, leidžiama daugiau periodinių leidinių. Lietuvininkai dažniau nei Didžiosios Lietuvos lietuviai namų stogus puošė iš medžio pjaustytais žirgeliais-paukščiais. Jie statė profiliuotų lentų ir kryžiaus pavidalo antkapinius paminklus – krikštus. Tarp lietuvininkų Prūsijos valdžia XVIII a. I pusėje apgyvendino apie 24 tūkst.kolonistų (daugiausia vokiečių valstiečių). Patys lietuvininkai buvo prievarta germanizuojami. 1910–1912 m. Mažojoje Lietuvoje dar buvo apie 150 tūkst. lietuvininkų. 1925 m. Klaipėdos krašte apie 47% gyventojų buvo lietuvininkai, dalis jų (34 tūkst. žmonių arba 24% krašto gyventojų), norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo kitų Lietuvos gyventojų, užsirašė esą ne lietuviai, o klaipėdiškiai. Po 1923 m. dalis lietuvininkų įsiliejo į lietuvių naciją, dalis tebebuvo vokiečių įtakoje. Likusių Vokietijos ribose (apie Tilžę, Ragainę) lietuvininkų kultūrinė veikla buvo trukdoma, o 1933 m. ir visai uždrausta.