Home / Sąvokos / L / Liublino unija

Liublino unija

Liublino unija. 1569 metų sutartis tarp LDK ir Lenkijos. LDK susijungė su Lenkija į federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę (respubliką), dabar kai kurių istorikų vadinamą „Abiejų tautų respublika“.LDK bajorai linko į uniją, norėdami tokių pat teisių ir privilegijų, kokias turėjo Lenkijos bajorai. LDK taip pat reikėjo Lenkijos paramos Livonijos kare su Maskva. Lietuvos didikai stengėsi, kad unija būtų lygiateisių valstybių sąjunga. Dėl unijos 1569 m. sausio 10 d. Liubline sušauktas bendras Lenkijos ir LDK atstovų seimas. LDK delegacijos vadovai – kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, vicekancleris Eustachas Valavičius, žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius – norėjo išlaikyti LDK valstybingumą. Lenkijos senatoriai ir Seimo atstovai reikalavo sudaryti uniją remiantis XIV a. pabaigos ir XVI a. pradžios unijų aktais, kuriuos jie aiškino kaip LDK inkorporavimą į Lenkiją. žygimantas Augustas palaikė lenkų ponų reikalavimus. LDK atstovai 1569 02 28–1569 03 01 išvyko iš Liublino. Tuomet 1569 m. kovo–birželio mėnesių žygimanto Augusto įsakais LDK Kijevo, Braclavo, Volynės, Palenkės vaivadijos buvo prijungtos prie Lenkijos. LDK negalėjo ginklu priešintis Lenkijai, jos atstovai 1569 06 06 grįžo į Liubliną. Nuosaikesni Lenkijos atstovai Seime formaliai sutiko, kad LDK būtų traktuojama kaip lygiateisė su Lenkija. 1569 07 01 Lenkijos ir LDK seimai sudarė raštus, skelbiančius abiejų valstybių susijungimą. 1569 07 04 raštus patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius žygimantas Augustas. Jie skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną Respubliką (žečpospolitą) su vienu valdovu, vienu įstatymų leidžiamuoju organu (Seimu) ir bendra užsienio politika. Valstybės valdovas turėjo būti tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, renkamas Lenkijoje bendro Lenkijos ir LDK bajorų seimo ir vainikuojamas Krokuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio atskiras rinkimas ir inauguracijos ceremonija Vilniuje panaikinama. Visi LDK ponai, dignitoriai, pareigūnai ir seniūnai privalėjo duoti ištikimybės priesaiką Lenkijos karaliui ir karalystei. Bajorų luomo žmonės ir jų pavaldiniai Lenkijoje ir LDK atleidžiami nuo žemės ūkio gaminių muitų, suteikiama teisė įsigyti dvarus Lenkijos bajorams LDK teritorijoje, LDK bajorams Lenkijoje. LDK įstatymai, draudžiantys Lenkijos piliečiams įgyti dvarų LDK, panaikinami. Liublino unija įgalino Lenkijos ir Lietuvos valstybę laimėti Livonijos karą. Dėl LDK feodalų pasipriešinimo Lenkijos ponams dar ilgą laiką nepavyko sulieti Lietuvos su Lenkija. Valstybė buvo oficialiai skirstoma į vadinamąją Karūną (Lenkiją) ir LDK. LDK buvo atskiras autonominis politinis vienetas, turintis pavadinimą, herbą, teritoriją, valdymo aparatą, iždą, įstatymus, teismus, kariuomenę. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seime LDK atstovai LDK reikalus svarstė ir įstatymų projektus parengdavo savo atskiruose posėdžiuose. Kai kurie įstatymai (konstitucijos) būdavo priimami atskirai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Karūnos (Lenkijos) bajorai negalėjo gauti valstybinių tarnybų LDK, nes to neleido Lietuvos Statutas. Nesuvienodinti ir abiejų valstybių pinigai. Santykius su rusų valstybe daugiau tvarkydavo LDK aukštieji pareigūnai, o su Lenkijos kaimynais – Lenkijos. Deryboms su užsienio valstybėmis būdavo sudaromos mišrios – Karūnos ir LDK atstovų – delegacijos. Vis dėlto po Liublino unijos LDK valstybingumas ir savarankiškumas ėmė nykti. Smuko politinė ir ekonominė padėtis, LDK reikšmė bendroje valstybėje buvo gerokai menkesnė, valstybės politiniam gyvenimui ėmė vadovauti Lenkijos feodalai. Liublino unija sudarė palankias sąlygas lenkų šlėktų diktatūrai stiprėti, jų ekspansijai į lietuvių žemes. Sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į LDK, jos bajorų, miestiečių lenkėjimas.