Home / Sąvokos / M / Magdeburgo teisė

Magdeburgo teisė

Magdeburgo teisė. Vokiečių prekybos centro Magdeburgo savivaldos teisė, susiklosčiusi XII–XIII amžiuje. Seniausia miestų teisės atmaina. įtvirtino miestiečių kovoje su feodalais iškovotą teisę turėti miesto valdžią (magistratą), atskirą teismą iš miestiečių rinktų prisiekusiųjų posėdininkų (vadinamųjų suolininkų), patiems tvarkyti prekybą ir amatus. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė Magdeburgo arkivyskupo Vichmano XII a. II pusėje Magdeburgo miestiečiams suteiktos privilegijos. XIII a. I pusėje sudarytas vokiečių paprotinės teisės rinkinys „Saksų veidrodis“ – Magdeburgo prisiekusiųjų teismo teisė. Lietuvoje pirmieji Magdeburgo teisę gavo Vilniaus miestiečiai. Ją 1387 m. suteikė Jogailos privilegija krikščionybės įvedimo proga. Iš privilegijos matyti, kad miestiečiai jau laikomi atskiru privilegijuotu luomu (greta bajorų ir dvasininkų). Vilniaus miestiečių teises gerokai išplėtė 1432 m. žygimanto privilegija. Vėliau Magdeburgo teisė buvo teikiama ir kitiems miestams (XV a. I pusėje Magdeburgo teisę gavo Kaunas, Trakai, XVI a. – Merkinė, Veliuona, žiežmariai). Lietuvos miestai ir miesteliai labai stengėsi tą teisę gauti, nes ji atpalaiduodavo miestiečius nuo tiesioginės didikų bei dvasininkų priklausomybės ir nuo mokesčių. Likdavo tik mokestis didžiojo kunigaikščio iždui. Didikai siekė turėti savo miestus arba stiprinti savo įtaką valstybės miestuose. XVI–XVII a. įsigalint Lietuvoje feodalinės žemėvaldos imunitetui (neliečiamumui), perkeliant jį į miestus ir sudarant juose jurisdikas, Magdeburgo teisės reikšmė ėmė nykti. Miestuose pradėjo stiprėti didikų ir dvarininkų įtaka. Nuo patekimo į feodalinę priklausomybę miestiečius Magdeburgo teisė saugojo tik tada, kai amatininkai priklausydavo cechams, o pirkliai – gildijoms. Mažesnių miestų ir miestelių, kurių gyventojai vertėsi žemės ūkiu feodalo žemvaldžio žemėje, Magdeburgo teisė nuo feodalo priklausomybės neapsaugodavo, tačiau leisdavo jiems turėti turgus ir imti iš prekybininkų rinkliavas. Tokie gyventojai turėjo teisę patys rinkti vaitą, jis buvo mažiau priklausomas nuo dvaro negu gyvenvietėse, neturinčiose Magdeburgo teisės. 1776 m. Magdeburgo teisė buvo palikta tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 m. seimas priėmė laisvųjų (feodalams nepavaldžių) miestų valdymo ir sutvarkymo nuostatus, kurie suvienodino miestų administracijos ir teismo organus. Remiantis tais nuostatais, modifikuotos magdeburginės savivaldos teisė daugeliui miestų ir miestelių (tarp jų Anykščiams, Biržams, Darsūniškiui, Joniškiui, Kėdainiams, Prienams, Puniai, Raseiniams, šiauliams, Ukmergei, Vilkaviškiui) 1791–1792 m. buvo atnaujinta. Magdeburgo teisę naujai gavo Ariogala, Daugai, Kernavė, Marijampolė, Plungė, Rumšiškės, Stakliškės, Telšiai, Vabalninkas ir kai kurios kitos gyvenvietės. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, Magdeburgo teisė pamažu panaikinta.