Home / Sąvokos / P / Panegirika

Panegirika

Panegirika. Eiliuotas arba prozinis kūrinys, šlovinantis kokį nors asmenį ar įvykį. Senovės Graikijoje panegirika dažniausiai reiškė laidotuvių kalbą. Romėnų panegirikose šlovinami gyvieji. Romos rašytojų (ypač Plinijaus Jaunesniojo) tradicija pagrįsta panegirika labai populiari buvo Vidurinių amžių, Renesanso ir Baroko (iki XVIII a.) literatūroje. Panegirikos paprastai buvo rašomos kokia nors proga – jos dažnai turėjo sveikinimo, odės, poemos, pamokslo, laiško formą. Lietuvoje sukurta nemaža panegirikų asmenų sukakčių, pareigybių gavimo, apsilankymų, mirčių, istorinių ar kultūrinių įvykių metinių proga. Jose šlovinami valdovai, didikai (Radvilos, Sapiegos, Pacai, Oginskiai, Chodkevičiai, Tiškevičiai), vyskupai, o kai kada – ir eiliniai žmonės (pvz., Vilniaus universiteto studentų panegirikos kolegų mirčių proga). Pirmąja panegirika laikytinas „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pagyrimas“ (XV a. pradžia, parašytas LDK kanceliarine slavų kalba; lietuvių išspausdintas 1971 m.), įėjęs į Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą. XVI a. ir XVII a. pirmojoje pusėje lotynų kalba panegirikas rašė Jonas Radvanas, Vaclovas Daujotas Labunauskis (Merkelio Giedraičio nuopelnus lietuvių raštijai aukštinanti panegirika išspausdinta kaip dedikacija Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ 1599 m.), Kazimieras Vijūkas-Kojelavičius („Panegirika Mikalojaus Kazimiero Paco garbei“, 1644 m.; „Lietuvos žemės feniksas“, 1659 m.), Motiejus Kazimieras Sarbievijus („Padėka Kražių gimnazijos statytojui“, 1619 m.), Jonas Rivockis, Jonas Chondzinskis, Tomas Požeckis. žymiausias prozinių lotyniškų panegirikų autorius Kazimieras Kojelavičius-Vijūkas išleido rinkinį „Herojų panegirikos“ (1668). Kai kuriose lotyniškose panegirikose reiškiamos LDK patriotinės aspiracijos. Seniausia išlikusi panegirika lietuvių kalba – hegzametru sueiliuotas 9 eilučių anoniminis Zigmanto Vazos sveikinimas, parašytas jo atvykimo į Vilnių proga ir paskelbtas įvairiakalbiame sveikinimų rinkinyje (1589). Išliko Daujoto-Labunauskio panegirikos lietuviškas vertimas (neaišku, ar paties autoriaus, ar vėlesnių laikų), įrašytas ranka viename iš Daukšos „Postilės“ egzempliorių. Petras Tarvainis parašė Jurgį Tiškevičių sveikinančią panegiriką (išspausdint įvairiakalbiame rinkinyje „Linksmas pasveikinimas“, 1634), anoniminis autorius – Vladislovą Vazą sveikinančią dvieilę eleginio disticho panegiriką (išspausdinta įvairiakalbiame rinkinyje „Lukiškių pavasaris“, 1648). Iš XVIII a. išliko hegzametru parašytas dvieilis, skirtas vyskupui Kristijonui Jonui šembekui (išspausdintas įvairiakalbiame rinkinyje „Kalbų visuma“, 1729) ir 10 eilučių panegirika, šlovinanti vyskupą Domininką Tiškevičių (išspausdinta V. Karafos knygoje „Pėdelis miros“, 1750). Panegirikai būdingi šie baroko literatūros bruožai: retoriškumas, gausios alegorijos, antikinės mitologijos įvaizdžiai. Jos turėjo didaktinius tikslus. Kai kurios vėlyvosios panegirikos nukrypo į mažareikšmį gražbyliavimą, pompastiką. XVI–XVIII a., kai Lietuvos raštijoje vyravo religiniai raštai, panegirikos (kaip ir kiti proginiai kūriniai) sudarė pasaulietinės grožinės literatūros užuomazgas.