Home / Sąvokos / P / Pilkapių kultūra

Pilkapių kultūra

Pilkapių kultūra. I–V a. baltų kultūra. Lietuvoje ši kultūra viena iš didžiausiųjų – ji apima centrinę žemaitiją, Vidurio, šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvą. šventosios upės baseinu ribojasi su Brūkšniuotosios keramikos kultūra, Dubysos vidurupyje ir Nevėžio aukštupyje siekiasi su Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūra. Pilkapių kultūra paplitusi ir kaimyninėje Latvijoje: vakarinėje, centrinėje ir pietrytinėje jos dalyse. Lietuvoje dabar žinomas apie 131 šios kultūros paminklas. I a. pabaigoje–II a. pradžioje pilkapių kultūros areale mirusiuosius laidodavo nedegintus. Jiems supildavo pilkapį ir apjuosdavo stambių akmenų vainiku. Kas ir iš kur atnešė šį paprotį, nėra visai aišku. Manoma, kad pilkapių kultūros šaknų reikia ieškoti I a. pr. Kr. ar I a. po Kr. pirmoje pusėje, kai į šią iki tol menkai apgyventą sritį atsikraustė gyventojai iš Lietuvos pajūrio. Tokią prielaidą liudytų šie faktai: seniausieji (I–II a.) šios kultūros kapai turi bendrų bruožų su pajūrio srities to paties laikotarpio pilkapiais su akmenų vainikais. Bendrų bruožų turi ir abiejų sričių įkapės – panašūs iečių įmoviniai antgaliai, analogiškos antkaklės (trimitinės, buoželinės, kūginės), laiptelinės ir kitokios segės. II-ajame amžiuje šioje didžiulėje teritorijoje atsiranda skirtumų. Būtų galima skirti 3 grupes – šiaurės rytų („žemaitiškąją“), vidurio šiaurės („žiemgališkąją“) ir šiaurės rytų („sėliškąją“). Iki šiol dar nėra tiksliai nustatyti skiriamieji šių grupių bruožai.