Home / Sąvokos / P / Ponų taryba

Ponų taryba

Ponų taryba. XV a. I pusės–XVI a. LDK centrinės valdžios organas, kartu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu valdęs kraštą. Nuo XV a. II pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe. Pradžioje Ponų taryba vykdė kai kurias administracines ir kartu su didžiuoju kunigaikščiu įstatymų leidimo funkcijas. Jam mirus, vykdė daugumą jo funkcijų, rinkdavo naują didįjį kunigaikštį. Ponų tarybos kompetenciją praplėtė ir teisiškai įformino 1492 m. Aleksandro privilegija. Pagal šią privilegiją didysis kunigaikštis privalėjo su Ponų taryba derinti krašto vidaus ir užsienio politiką. 1506 m. žygimanto Senojo privilegija nustatė, kad be Ponų tarybos žinios negalima priimti naujų ir keisti senų įstatymų. Ponų tarybos sudėtis kito. Jos nariais buvo vyskupai, aukštieji pasaulietiniai dignitoriai (Vilniaus ir Trakų vaivados, kaštelionai, žemaitijos seniūnas, kancleriai, didieji etmonai). Apie 1529 m. Ponų taryboje buvo nuo 35 iki 50 žmonių Ponų tarybos nariai pareigas ėjo iki mirties. XV a. viduryje iš žymiausiųjų Ponų tarybos narių buvo sudaryta Slaptoji arba Siauroji tarybą. XVI a. pilnos sudėties Ponų taryba retai buvo šaukiama. Faktiškai visus valstybės valdymo klausimus sprendė Slaptoji taryba. Nuo XV a. pabaigos Ponų taryba būdavo šaukiama drauge su Seimu ir turėjo skaitytis su didėjančia jo įtaka. Valdžios pasidalijimą tarp Ponų tarybos ir Seimo įtvirtino II Lietuvos Statutas (1566). Pagal Liublino unijos (1569) nuostatus LDK Ponų taryba ir Lenkijos senatas buvo sujungti į Lenkijos ir Lietuvos valstybės senatą. Neoficialiai Ponų taryba veikė iki XVII a. vidurio.