Home / Sąvokos / S / Senatas

Senatas

Senatas. 1569–1795 m. Respublikos valdovo taryba – Aukštieji seimo rūmai. Sudarytas po Liublino unijos (1569) iš buvusių Lenkijos senatorių ir LDK Ponų tarybos narių, vadinamų taip pat senatoriais. Senatoriai – aukščiausi valstybės pareigūnai – buvo skiriami valdovo iš didikų iki gyvos galvos. LDK senatoriais buvo visi vaivados, vyskupai, kaštelionai, dalis ministrų, nuo 1775 m. – visi ministrai (didysis ir rūmų maršalkos, didysis ir lauko etmonai, kancleris, pakancleris, didysis ir rūmų iždininkai), žemaitijos seniūnas. Aukščiausio rango pasaulietinis LDK senatorius buvo Vilniaus vaivada, dvasinis – Vilniaus vyskupas. Po 4 senatorius iš Lenkijos ir LDK (vadinamus rezidentais) nustatytą laiką reziduodavo prie valdovo ir sudarydavo Nuolatinę tarybą, kuri kontroliuodavo jo veiklą. Iš viso senatorių būdavo apie 140 (iš jų 27–31 iš LDK). Jie įėjo į Seimo teismo sudėtį. Senatas svarstė įstatymų projektus, vidaus ir užsienio politikos klausimus. Posėdžiams pirmininkavo valdovas. Išklausęs senatorių nuomonę, valdovas Seimo posėdyje paskelbdavo Senato nuomonę (kartais pritardavo mažumai, ir tai buvo laikoma bendra Senato nuomone). XVIII a., kai dėl „liberum veto“ teisės vis dažniau buvo nutraukiama seimų veikla, pradėta šaukti ypatinguosius Senato posėdžius, aptariančius neatidėliotinus valstybės reikalus.