Home / Sąvokos / S / Slavai

Slavai

Slavai. Indoeuropiečių tautos, kalbančios slavų kalbomis. Didžiausia Europoje etninė bendrija. Skiriamos trys grupės: rytų, vakarų, pietų. Nuo I tūkstm. vidurio slavai pasklido po Centrinę ir Rytų Europą. Vakaruose jie pasiekė teritoriją nuo Elbės žemupio iki Adrijos šiaurinės pakrantės, rytuose nuo Volgos aukštupio iki Dniepro žiočių, šiaurėje – Suomių įlanką, Ladogos ir Onegos pietrytines pakrantes, pietuose – Peloponesą, Kretą, Mažąją Aziją. Ypač intensyviai plito vykstant didžiajai slavų migracijai (VI–VII a). Slavų plitimą Europoje I tūkstm. pabaigoje ir II tūkstm. pradžioje sustabdė germanų ekspansija ir mongolų užkariavimai. XV a. žlugus mongolų-totorių priespaudai, slavai vėl ėmė plisti. XVI–XIX a. jie apsigyveno beveik visoje Rytų Europoje ir Azijoje (Sibire, šiaurės Kaukaze, Tolimuosiuose Rytuose). Tuo metu plito vien rytų slavai. Pietų ir vakarų slavai, išskyrus Lenkijos karalystę, XIV–XVI a. buvo pavergti turkų ir vokiečių. Etninis slavų skaidymasis vyko gerokai vėliau nei baltų ir germanų. I tūkstm. antrojoje pusėje susikūrė pirmosios slavų valstybės ir valstybiniai dariniai: kunigaikščio Savo valstybė (623–658 m.), Karantanija (VII–XI a.), Bulgarijos I valstybė (681–969 m.), Moravijos didžioji kunigaikštystė (IX a.), Kijevo Rusia (IX–XII a.), Chorvatija (IX–XVI a.), čekų (Prahos) kunigaikštystė (895–1085 m.), Duklia, Zeta, Juodkalnija (X–XII a.), Serbijos kunigaikštystė (X a.), Lenkija (960–1795 m.), Venedų valstybė (1044–1129 m.). VIII–XI a. paplito krikščionybė, pradėjo formuotis dauguma tautybių, davusių pradžią dabartinėms tautoms. Vėlai pradėjusiems skaidytis slavams iki šiol būdingas gana ryškus etninis ir kalbinis bendrumas.