Home / Sąvokos / Š / šviečiamoji filosofija

šviečiamoji filosofija

šviečiamoji filosofija. švietimo epochos filosofija, atsiradusi XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje ir plitusi iki XVIII a. pradžios. Rėmėsi Renesanso epochos ir XVII a. filosofijos tradicijomis, kritikavo vidurinių amžių scholastinę filosofiją. šviečiamoji filosofija buvo įvairių krypčių, tačiau joms visoms būdinga racionalistinis kryptingumas (proto laikymas vieninteliu ir visuotiniu pažinimo ir praktinės veiklos kriterijumi), natūralistinis (gamtinis) pasaulio aiškinimas, mokslo, ypač gamtos mokslų, iškėlimas ir filosofijos suartėjimas su gamtos mokslais. Filosofijai keliami praktiniai tikslai – įtvirtinti racionalų požiūrį į pasaulį, racionaliai sutvarkyti žmogaus ir visuomenės santykius. Juos siekiama įgyvendinti visuomenės švietimu, mokslinimu. Lietuvoje šviečiamoji filosofija ėmė reikštis XVIII a. viduryje. Iš pradžių šviečiamoji filosofija derinosi prie Lietuvos scholastinės filosofijos tradicijų (Antanas Skorulskis „Filosofijos apybraiža“ (1755), Benediktas Dobševičius „Dabartinių filosofų pažiūros“ (1760), „Logikos paskaitos“ (1761)). Vėliau atsisakyta scholastinės filosofijos. Kazimieras Narbutas knygoje. „Logika, arba samprotavimo ir sprendimo mokslas“ (1769) kritikavo scholastinę filosofiją ir švietimo sistemą, skelbė samprotavimų laisvę, pabrėžė sveiko proto reikšmę. Buvo plėtojama logika, ontologija, psichologija, natūrfilosofija, etika. Pradžioje Lietuvos šviečiamoji filosofija labiausiai buvo veikiama vokiečių šviečiamosios filosofijos, ypač K. Volfo išplėtotų koncepcijų. Jos, būdamos nuosaikios, atitiko pereinamojo laikotarpio filosofijos reikmes. šviečiamoji filosofija ėmė stiprėti 8 dešimtmečio pradžioje. Daugiausia dėmesio imama skirti socialinėms problemoms. Ieškoma būdų, kaip pertvarkyti, sustiprinti žlungančią valstybę. Socialinės problemos gvildenamos teoriniuose darbuose, seimo atstovų kalbose, pamoksluose, publicistikoje, grožinėje literatūroje. Jos sprendžiamos remiantis žmogaus prigimtimi, iš pastarosios kildinamos jo teisės ir pareigos, ja grindžiama žmonių lygybė, propaguojama visuomeninės sutarties teorija. Etikai būdingos eudemonistinės ir utilitaristinės tendencijos, tačiau pabrėžiamas visuomenės interesų pirmumas. Gnoseologinės problemos liečiamos tik prabėgomis, jos sprendžiamos remiantis Vakarų Europoje įsigalėjusiu empirizmu ir sensualizmu: Estetikos problemos sprendžiamos klasicizmo estetikos pagrindu. Filosofija griežtai atskiriama nuo teologijos. įsigali deistinis ar jam artimas pasaulio aiškinimas. Remiamasi prancūzų šviečiamąja filosofija, ypač fiziokratizmo socialinėmis koncepcijomis. Reikšmingiausi šviečiamosios filosofijos veikalai – Jeronimo Stroinovskio „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas“ (1785) ir Juzefo Konstantino Boguslavskio „Apie tobulą įstatymų leidimą“ (1786). šviečiamosios filosofijos turinys pakito po III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1795). Socialinė problematika susiaurėjo, ėmė vyrauti gnoseologija. Plėtojamos empirizmo ir sensualizmo tradicijos, tačiau jos derinamos su škotijos sveiko proto mokyklos filosofijos principais. Nors vyravo deistinė pasaulio samprata, tolydžio stiprėjo realistinis požiūris. šviečiamosios filosofijos poveikį menkino tuo metu plitęs kantizmas. žymiausias šio laikotarpio švietėjas buvo Jonas Sniadeckis („žmogaus proto filosofija“, 1822). šviečiamoji filosofija, kaip filosofijos raidos tarpsnis, baigėsi XIX a. 3 dešimtmetyje, tačiau ji veikė ir vėlesnių dešimtmečių visuomeninę mintį.