Home / Sąvokos / T / Tėvonija

Tėvonija

Tėvonija. Feodalinė paveldima žemės valda ir su ja susijusi feodalinė teisė turėti priklausomų valstiečių. Lietuvoje atsirado XII a. II pusėje–XIV a. iš bajorų alodo. Ją feodalas paveldėdavo iš tėvų. XIV–XV a. bajorų tėvoninio paveldėjimo teisė virto feodaliniu įstatymu ir paplito visoje LDK. Laipsniškai siaurinama analogiška valstiečių teisė XVI a. I pusėje buvo panaikinta. Parduoti ar dovanoti tėvoniją bajoras galėjo tik visiems giminaičiams sutikus; XV a. 9 dešimtmečio pradžioje iš valdovo gavo teisę laisvai disponuoti 1/3 tėvonijos, o pagal II Lietuvos Statutą (1566) – visą tėvoniją. Tuo tėvonija skyrėsi nuo beneficijos, kurios valdymas ir paveldėjimas buvo sąlyginis. Tėvoniją sudarė feodalo žemė ir skirtiniai valstiečių sklypai. Joje dirbo tėvoniškiai: nelaisvoji šeimyna, kaimynai ir įsikeitėliai. Nuo XIV a. pab. tėvonijoms priklausė ir veldamai. XVI a. II pusėje–XVIII amžiuje tėvonija buvo pagrindinis ūkio tipas. Po 1795 m. daugumai tėvonijų savininkų pripažintos Rusijos dvarininkų teisės.