Home / Sąvokos / T / Trakai

Trakai

Trakai. Bendras indoeuropietiškų genčių pavadinimas, kurių kalba artima ilyrams. XII a. pr. Kr.–VII po Kr. gyveno Balkanų pusiasalio šiaurės rytuose ir Mažosios Azijos šiaurės vakaruose. žymiausios gentys – getai, besai, dakai, odrisai, tribalai. I tūkstm. pr. Kr. pirmoje pusėje trakų gentyse ėmė irti gimininė santvarka. IV a. pr. Kr. trakai kartu su ilyrais sudarė sąjungą prieš Makedoniją, tačiau jau 342 m. pr. Kr. pietinę Trakiją užgrobė Pilypas II. Nuo 323 iki 281 m. pr. Kr. trakus valdė Lisimachas. Po jo mirties Trakija vėl tapo nepriklausoma. Nuo III a. pr. Kr. pabaigos Egėjo jūros trakų pakrantę valdė Ptolemėjai, vėliau juos atsikovojo Makedonijos karalius Pilypas V. Po trečiojo Makedonijos karo (171–168 m. pr. Kr.) trakai išsivadavo iš Makedonijos priespaudos. Nuo I a. pr. Kr. pradžios buvo sąjungoje su Mitridatu VI Eupatoru. Po pralaimėto trečiojo Mitridato karo (74–63 m. pr. Kr.) pateko romėnų įtakon. 60–45 m. pr. Kr. šiaurines trakų gentis suvienijo dakų valdovas Burebistas. I a. pr. Kr. ši sąjunga, vadovaujama dakų, išsilaikė, o didžiausią galybę pasiekė valdant Decebalui. 46 m. pagrindine trakų teritorija tapo Romos provincija. Dakų teritoriją Romos provincija pavertė Trajanas (106 m.), bet Marko Aurelijaus laikais jie iš esmės buvo nepriklausomi. Didžiojo tautų kraustymosi metu trakai susimaišė su kitomis gentimis ir tapo vienu iš bulgarų, rumunų ir kitų tautų kūrimosi komponentų. J. Basanavičius manė, kad iš trakų-frygų yra kilę lietuviai ir latviai.