Home / Sąvokos / U / Urėdas

Urėdas

Urėdas, urėdininkas. XV–XVIII a. LDK valstybės pareigūnas. Pareigybė atsirado, kai didžiojo kunigaikščio tarnų pareigos pasidarė nuolatinės. Urėdais galėjo būti tik LDK feodalai. Aukšto rango urėdai buvo vadinami dignitoriais. Vieni urėdai buvo centro, kiti – vietinės valdžios. Svarbiausieji centro urėdai buvo etmonas, iždininkas, kancleris, pakancleris, maršalka. Jie buvo Ponų tarybos, o nuo 1569 m. – Senato (išskyrus didįjį etmoną) nariai. žemesnio rango centro urėdai – instigatorius, raštininkas, referendorius, sekretorius, stovyklininkas, krašto (vėliau didysis) vėliavininkas, dvarionys. Tituliniai centro urėdai buvo arklidininkas, kalavijininkas, pakamaris, stalininkas, taurininkas ir kiti. Vietinės valdžios urėdai buvo apskrities vėliavininkai, vietininkai (XV a. – XVI a. I pusėje jie tapo vaivadomis, seniūnais, laikytojais), kaštelionas, pilininkas, tijūnas.