Home / Sąvokos / V / Vakarų Lietuvos kultūra

Vakarų Lietuvos kultūra

Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. I–V a. baltų kultūra. I a. po Kr. Lietuvos pajūryje pakito laidosena: įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji būdavo laidojami nedeginti. Tačiau išliko stiprios Vakarų baltų pilkapių kultūros tradicijos: dar II amžiuje kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos kapas būdavo juosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su gretimais kapais. Pamažu iš pailgo akmenų vainiko antkapio susidarydavo „bičių korį“ primenantis tinklas. Tokių kapinynų arealas šiaurėje siekia šventąją, rytuose – Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį, pietuose – Minijos žiotis. Paskutiniais duomenimis šiame areale rasti 37 laidojimo paminklai. Daugelis iš jų yra tyrinėti. Kapinynų tyrinėjimai rodo, kad šios srities gyventojai jau I a. po Kr. buvo sukūrę savitą ir turtingą kultūrą. Geopolitinė Lietuvos pajūrio gyventojų padėtis lėmė, kad jie buvo glaudžiai susiję su pažangiausia to meto civilizacija – Romos imperija, palaikė ryšius su kitomis ryčiau ir šiauriau gyvenusiomis baltų gentimis bei kaimynine Skandinavija. Apie tai liudija gausūs kapų radiniai – darbo įrankiai ir ginklai: įmoviniai kirviai ir dalgeliai, ietys su geležiniais įmoviniais ietigaliais, skydai; papuošalai (kepuraitės, puoštos žalvarinėmis plokštelėmis, trimitinės antkaklės, akinės ir profiliuotos segės ir kt.). Ypač gausu šios kultūros kapuose miniatiūrinių puodelių, bronzinių Romos imperatorių monetų. Kaip ir Sambijoje kartu su žmogumi dažnai laidotas jo žirgas.