Home / Sąvokos / Ž / žemaičiai

žemaičiai

žemaičiai. Baltų gentis. I–V a. buvusiame Pilkapių kultūros žemaitiškame variante ėmė keistis laidosena: nyko pilkapiai ir atsirado plokštiniai kapinynai. Yra keletas nuomonių dėl šio reiškinio priežasties: vieni mano, kad naujieji gyventojai ėmė plūsti iš šiaurės ir šiaurės rytų, kiti mano, kad „pražemaičiai“ buvę ne kas kita kaip Centrinės Lietuvos kultūros žmonės. Mat čia jau nuo pirmųjų dešimtmečių po Kr. laidota tik plokštiniuose kapuose. Reikia manyti, kad laidosenos kaita reiškė ir etnoso skyrimąsi. Nuo V a. antrosios pusės tarp Dubysos ir šušvės rytuose, Jūros bei Varduvos vakaruose, Ventos vidurupio šiaurėje susiformuoja žemaičių gyventa teritorija. Geriausiai žemaičių kultūra pažįstama iš tyrinėtų kapinynų – Pagrybio, Požerės, Kaštaunalių, Mandžiorų, žvilių, žąsino, Bikavėnų. Upynos. Ankstyvesni kapai tarsi išmėtyti, o vėlesni susidėsto eilėmis. Iki XI a. žemaičiai savo mirusiųjų nedegino. Kremacija čia ėmė plisti gana vėlai – tik XI amžiuje. Moterų kapuose darbo įrankių mažai, užtat gausu papuošalų – labiausiai mėgti smeigtukai (ypač kryžiniai), dažnai su grandinėlėmis, taip pat puošnios, dabintos žalvariu kepuraitės. Skaras ir sijonų pakraščius puošė žalvarinėmis skardelėmis ir įvijomis. Vyrams į kapus dėjo 2–3 ietis, įmovinį kirvį, platųjį kovos peilį, kalaviją. Iš papuošalų vyrai labiau mėgo seges su pririštu gintaro karoliuku. Nešiojo masyvias apyrankes su plonėjančiais galais, galvas puošė odinėmis, žalvariu dabintomis juostomis. Dažnai laidoti su diržais, puošniu apavu. Pietvakarinėje žemaičių dalyje gyvavo paprotys mirusįjį laidoti su žirgo galva ir kojomis.