Home / Sąvokos / Ž / žemaičių valstiečių sukilimai

žemaičių valstiečių sukilimai

žemaičių valstiečių sukilimai. XV a. pradžioje – XVI a. 4 dešimtmečio sukilimai. 1418 m. sukilimas kilo dėl sustiprėjusio feodalinio išnaudojimo, Vytautui pradėjus dalyti žemaičių bajorams laisvuosius valstiečius ir įvedus prievoles bažnyčiai (po 1413 m. žemaičių krikšto). Sukilę Raseinių, Medininkų ir kitų valsčių valstiečiai puolė bajorus, plėšė jų namus, sudegino bažnyčią. Sukilėliai nesėkmingai bandė užimti netgi kryžiuočių valdomą Klaipėdą. Didysis kunigaikštis Vytautas ir žemaitijos seniūnas Mykolas Kęsgaila greitai sukilimą numalšino. 60 sukilėlių vadų buvo nužudyta. 1418 m. sukilimas – pirmasis šaltiniuose minimas Lietuvos valstiečių sukilimas prieš savuosius feodalus. 1536–1537 m. sukilimas kilo dėl to, kad kai kuriuose žemaitijos valsčiuose (Ariogalos, Mažųjų Dirvėnų, Tendžiogalos, Viešvėnų) didysis kunigaikštis žygimantas Senasis natūrines duokles ir prievoles pakeitė piniginėmis. Dėl nepakankamos prekinės gamybos ir prekybos valstiečiams sunku buvo surinkti reikalaujamą pinigų sumą. Jie skundėsi didžiajam kunigaikščiui, atsisakinėjo mokėti mokesčius. Sukilę valstiečiai nužudė kai kuriuos tijūnų padėjėjus, bajorus. Sukilimą nuslopino LDK kariuomenės totorių daliniai; buvo išnaikinti ištisi kaimai. Dalies žemaitijos valstiečių 1769 m. sukilimas vadinamas šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimu.