Home / Sąvokos / Ž / žemaitija

žemaitija

žemaitija. Istorinė, etnografinė ir geografinė Lietuvos dalis. Dabar tai teritorija, kurioje gyvena žemaičiai (plotas apie 21 tūkst. km2). XIII a. viduryje žemaitijos kunigaikščiai (žymiausias buvo Vykintas) kovojo su Mindaugu dėl Lietuvos valdymo. Pajūrio sritį su Klaipėda (bet be Palangos ir šventosios žemių) XIII a. II pusėje užgrobė kryžiuočiai. Lietuvos didieji kunigaikščiai XIII a. atėmė iš žemaitijos kunigaikščių valdžią, rėmė žemaičių kovą su Kryžiuočių ir Livonijos ordinais. į vidinius krašto reikalus nesikišo, palikdami tai vietos bajorams. XIV a. pab.–XV a. pr. žemaitija buvo vadinama visa LDK teritorija tarp Baltijos ir Nevėžio. 1382 m. Dubysos, 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionažo sutartimis Jogaila, o po to ir Vytautas žemaitiją buvo perleidę Kryžiuočių ordinui. 1409 m. sukilusi žemaitija išsivadavo. Dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų XIV a.–XV a. pr. žemaitijos pakraščiai iš dalies virto dykra. 1411 m. Torūnės ir 1422 m. Melno sutartimis Kryžiuočių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į LDK valdomą žemaitiją, tačiau išlaikė Klaipėdą. žemaitijoje susiklostė kitokia nei LDK socialinė, ekonominė ir administracinė tvarka. Baudžiava čia buvo daug lengvesnė nei Aukštaitijoje. žemaitijoje XVIII a. pab.–XIX a. I pusėje labiau plėtojosi lietuviška raštija, joje kilo XIX a. I pusės demokratinis bajorų sąjūdis. Po 1413 m., Lietuvą suskirsčius į vaivadijas, žemaitija liko seniūnija. LDK didieji kunigaikščiai bajorams teikė žemaitijos privilegijas, žemaitijoje nebuvo daromos ir XVI a. vidurio teismų ir administracinės reformos. 1790 m. čia gyveno apie 327 tūkst. žmonių.