Home / Sąvokos / Ž / žiemgaliai

žiemgaliai

žiemgaliai (žemgaliai). Baltų gentis. Nuo V a jos gyventa sritis tarp Ventos vakaruose ir Mūšos rytuose, nuo Rygos šiaurėje iki dabartinių šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurinių ribų pietuose. Vėlyvajame geležies amžiuje žiemgalius iš Rygos įlankos išstumia lyviai, bet teritorijos kiek prasiplečia pietų kryptimi ir išlieka iki kalavijuočių užkariavimo XIII amžiuje. žymiausieji tirti kapinynai – Jauneikiai, Linksmučiai, Pamiškiai, šukioniai, Pavirvytė-Gudai. Mirusieji laidoti plokštiniuose kapuose. Išskirtinis žiemgalių laidosenos bruožas – žiemgaliai per visą geležies amžių savo mirusiuosius laidojo tik nedegintus. Moterys ir vyrai guldyti priešingomis kryptimis. Nuo VII amžiaus kapinynuose nusistovi tvarkingos kapų eilės. žiemgalių kapuose nėra žirgo ar raitelio aprangos daiktų. Vyrams į kapus dėta nuo 3 iki 6 iečių, platieji kovos peiliai-kalavijai skersai mirusiojo kojų ar dubens, peiliai, vedegos, kirviai. Moterų darbo įrankiai negausūs: ylos, peiliukai lenktomis nugarėlėmis ir kaplys. Kapuose nėra verpstukų. Papuošalų gausu. Moterys nešiojo apgalvius, galvos raištelius ar kepuraites, vėlesniame laikotarpyje dėvėjo po kelias antkakles. Drabužį susegdavo dviem smeigtukais, dažniausiai kryžiniais, su grandinėlėmis. Nešiotos įvijinės ir juostinės apyrankės, tačiau beveik nesipuošė žiedais ir karoliais. Vyrai drabužį susegdavo segėmis (pradžioje lankinėmis, vėliau – pasaginėmis), ant rankų mūvėjo stambias įvijines ir „kario“ apyrankes. XIII a. žinomos šešios žiemgalių žemės: Duobelė, Silenė, Sparnenė, Tėrvėtė, Upmalė, žagarė. Svarbiausios pilys – Daugmalė, Duobelė, Mežuotnė, Silenė, Tėrvėtė, Raktuvė, Sidabrė. žinomi vadai – Viestartas, Nameisis. šiaurės rytų žiemgalius XIII a. I pusėje užkariavo Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas, o likusius XIII a. pab. – Livonijos ordinas. Dalis žiemgalių buvo perkelta į kitas Livonijos sritis ir vėliau sulatvėjo, kai kurie pietiniai žiemgaliai pasitraukė į Lietuvą ir susiliejo su lietuviais.