Straipsniai – Istorikas.lt – tai tikroji Istorija https://www.istorikas.lt Fri, 20 Feb 2015 09:43:49 +0000 en-US hourly 1 https://wordpress.org/?v=5.3.10 Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (II) https://www.istorikas.lt/didzioji-vakaru-schizma-laikai-kai-kataliskasis-pasaulis-turejo-tris-popiezius-ii/ https://www.istorikas.lt/didzioji-vakaru-schizma-laikai-kai-kataliskasis-pasaulis-turejo-tris-popiezius-ii/#comments Tue, 08 Apr 2014 09:08:47 +0000 http://www.istorikas.lt/?p=9484 Urbono VI ir Klemenso VII šalininkų vaidai

Skilus Bažnytinei valdžiai aplink abejus pontifikus ėmėsi burtis jų šalininkų grupės, kurios negailėjo pastangų kovojant su priešininkų veiksmais bei stengėsi ginti savo palaikomą popiežių, kaip vienintelį ir neginčijamą Katalikų Bažnyčios vadovą.

Konklavoje, išrinkusioje Urboną VI, dalyvavę prancūzų kardinolai po keturių mėnesių, t.y. rugpjūčio 2 d. paprašė pontifiko abdikacijos, o rugpjūčio 9 d. ant Anagni katedros vartų pakabino deklaraciją, skelbiančia Urbono VI elekciją neteisėta. Pagrindinis šių kardinolų argumentas buvo tai jog konklava vyko prievartos ir smurto sąlygomis, kurias sąlygojo Romos piliečių spaudimas ir reikalavimai popiežiumi išrinkti romietį, kas varžė kardinolų pasirinkimo laisvę.

Urbonas VI, taip pat neliko vienas, jį iš pradžių palaikė keturi italų kardinolai Piero Korsinis, Frančeskas Tebaldešis, Simonas Borsano ir Jokūbas Orsinis. Tačiau liepos 20 d. trys iš šių kardinolų, išskyrus Frančeską Tebaldeshį pasidavė į prancūzų pusę. Šis įvykis pastebimai sumenkino Urbono VI pozicijas, tačiau į jo pusę stojo  Šv. Kotryna iš Sienos, pareiškusi, kad  jei dėl Urbono VI elekcijos buvo kažkokių neaiškumų ar dvejonių, tai nereikėjo skubinti jo konsekracijos įvykusios balandžio 10 d., kadangi ši procedūra visiškai įteisina pontifiko valdžią.

Nerandant konsensuso tarp Urbono VI ir Klemenso VII šalininkų – nuspręsta kreiptis į to meto bažnytinės teisės specialistus. Tai buvo Emilijos-Romanijos regiono juristas Džiovanis de Lagnanas, Romos bei Kanonų youtube to mp3 online teisės specialistas Baldo degli Ubaldi, kardinolas Pjeras Flandrini, portugalas Koimbros vyskupas ir Toledo arkivyskupas Pedras Tenorio, Florencijos kardinolas Pjeras Korsinis bei aragonietis Pedras de Luna.

Džiovanis de Legnano teigė, jog baimė, kurią kėlė Romos gyventojų reikalavimas popiežiumi rinkti romietį, negalėjo nulemti kardinolų pasirinkimo, jie turėjo nepasiduoti jai ir išrinkti popiežių laisva valia. Baldo degli Ubaldi, kurio pareikšti nuomonę apie popiežiaus rinkimų teisėtumą paprašė kardinolas Orsini, rėmėsi Justiniano kodeksu, iš kurio išrinko net tris šimtus citatų pateisinusių Urbono VI poziciją bei melagystėmis apkaltinančių pačius kardinolus dėl jų silpnumo ir neryžtingumo. Pjeras Flandrini buvo Klemenso VII šalininkas. Jis remdamasis savo kanonų teisės žiniomis siekė palyginti popiežių siekius, tačiau sukūrė fiktyvią versiją. Jis iškraipė datas bei faktus ir pavertė juos palankesniais Klemensui VII. Pedras Tenorio pašiepė jį  dėl jo paskelbtų išvadų ir pateikė savąsias. Jis teigė, kaip ir jau minėtoji Šv. Kotryna iš Sienos, kad jei buvo abejonių dėl popiežiaus rinkimų teisėtumo, tai nereikėjo jo konsekruoti, kas popiežių padarė visiškai legitimiu. Likę Pieras Korsinis ir Pedras de Luna, remdamiesi tik prancūziškais šaltiniais, laikėsi pozicijos, jog konklavos metu protestavusi Romos gyventojų minia  įtakojo kardinolų pasirinkimą, todėl linko į Klemenso VII šalininkų pusę.

Šiuos teisinius ginčus užbaigė Bartolomejus de Salicetas ir jo darbas Consillium pro Urbano VI . Jis remdamasis kanonų teise paneigė teiginius, kurie buvo nepalankūs Urbonui VI. Jo manymu tokie veiksmai, kaip išrinktojo popiežiaus išrišimas, priesaikos jam davimas, bei laiškų pranešančių, kad popiežiumi išrinktas Urbonas VI išsiuntinėjimas Europos valstybėms, paneigė faktą, jog kardinolai juto spaudimą iš minios, reikalaujančios popiežiumi italo.

Taigi, argumentai palankesni Urbonui VI pasirodė labiau pagrįsti bei tvirtesni, tačiau Klemenso VII pasekėjai tai bandė praleisti negirdomis ir ėmėsi argumentum ad hominem taktikos skelbdami, kad Urbono VI elgesys yra eretiškas, taip siekdami įgyti teisę balsavimui dėl pakartotinių rinkimų.

Pizos katalikų bažnyčios susirinkimas arba žingsnis atgal

1389 m. spalio 15 d. mirė Urbonas VI,  o po nepilnų penkerių metų 1394 m. rugsėjo 16 d. mirė Klemensas VII. Po jų mirties buvo tikimasi, kad vėl bus atstatytas status quo su viena bendra Katalikų Bažnyčios galva priešakyje. Tačiau taip neįvyko. Romoje buvo išrinktas Bonifacas IX (1389–1404m.), po jo Inocentas VII (1404–1406m.) bei

Grigalius XII

Grigalius XII

Grigalius XII (1406-1415m.). Avinjone Klemensą VII pakeitė Benediktas XIII (1394-1423m.).

Nerandant sutarimo tarp dviejų pontifikų ir juos palaikančių gupių, 1409 m. buvo sušauktas Pizos bažnytinis susirinkimas.  Jame dalyvavę kardinolai nusprendė panaikinti Romos popiežiaus Grigalių XII bei Avinjono popiežiaus Benediktą XIII įgaliojimus, bet pastarieji boikotavo susirinkimo nutarimą, todėl birželio 5 d. buvo pasmerkti bei ekskomunikuoti. Už kelių savaičių, birželio 26 d., naująją Bažnyčios galva buvo išrinktas Milano kardinolas ir arkivyskupas Peteris Filargesas, gavęs Aleksandro V vardą. Tačiau sekančiais sekančių metų gegužės 3 d. mirė. Kaip įtariama jį galėjo nunuodyti Bolonijos valdytojas Baltazaras Kosa, vėliau užėmęs Aleksandro V vietą ir tapęs antruoju bei paskutiniuoju Pizos popiežiumi Jonu XXIII (1410 – 1415 m.).Pizos susirinkimas taip ir neatliko savo funkcijos – nesuvienijo Katalikų Bažnyčios, o  naujojo Bažnyčios pontifiko išrinkimas ir taip keblią situaciją sujaukė dar labiau. Į iki tol vyravusią dualistinę kovą įsiliejo trečiasis dėmuo – Jonas XXII bei jo šalininkai.

Benediktas XIII

Benediktas XIII

Konstanco Bažnytinis susirinkimas kelias į vienybę

Pizos susirinkimui neatnešus lauktų vaisių reikėjo dar kartą bandyti surasti galimą sprendimo būdą, padėsianti išsikapstyti iš gilios bažnytinės krizės.  Iniciatyvos šį kartą ėmėsi  Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Jis išplatino edictum universale, kuris ragino 1414 m. lapkričio 1d. susirinkti į Konstancą prie Bodeno ežero ir suvienyti susiskaldžiusią Bažnyčią (causa unionis), reformuoti ją (causą reformationis) ir įveikti klaidingus mokymus (causa fidei). 

Susirinkimas oficialiai buvo atidarytas lapkričio 5 d. Jam pirmininkavo pats Jonas XXIII, kuris tikėjosi būti pripažintas vieninteliu teisėtų popiežiumi. Į Konstancą atvyko gausus būrys įtakingų to meto asmenų, iš viso 29 kardinolai, apie 300 vyskupų ir daugiau nei 100 daktarų.  Jonas XXIII naudodamasi savo padėtimi bandė paveikti prokuratorius, kurie turėjo spręsti klausymą dėl popiežių abdikacijos ir taip išsaugoti savo postą, tačiau visos jo intrigos privedė prie to, jog Jonas XIII 1415 m. kovo 21 d. ryte padedamas Austrijos kunigaikščio Frydricho IV paliko susirinkimą. Šis pabėgimas yra susilaukęs įvairių interpretacijų bei vertinimų istorikų tarpe, tačiau labiausiai tikėtina, kad jis tiesiog išsigando, jog su juo gali būti susidorota ir pasirinko bėglio dalią.

Balandžio 6 d. susirinkimas priėmė fundamentalų dokumentą Haec sancta, kuris skelbė Šventojoje Dvasioje susirinkusio Sinodo viršenybę popiežiaus atžvilgiu ir tapo konciliarizmo pamatu  Dėka šio dokumento, surastas Jonas XXIII buvo teisėtai nušalintas nuo popiežiaus sosto ir įkalintas Gotlybeno pilyje. Tiesa, vėliau už didžiulę išpirką paleistas.

1415 m. birželio 15 d. į Konstancą atvyko Grigaliaus XII pasiuntinybė. Užsimezgė intensyvios derybos, tačiau po poros savaičių pastarieji priėmė susirinkimo pateiktus reikalavimus ir liepos 4 d. Grigalius XII buvo oficialiai atstatydintas iš popiežiaus pareigų. Liko tik išsiaiškinti su Benediktu XIII, kuriam atstovavo Aragono karalius Ferdinandas ir Domininkonų dvasininkas bei šventasis Vincentas Ferera. Lapkričio 8 d. Ferdinandas nuvyko pas Benediktą ir pareikalavo jo abdikacijos, tačiau pastarasis praėjus penkioms dienoms, t.y. lapkričio 13 d. atsisakė tai padaryti. Todėl 1416 m. prieš jį buvo pradėti regzti įvairūs kaltinimai ir galų gale 1417 m. liepos 26 d. buvo padėtas taškas – Benediktas XIII nuverčiamas. Po šio įvykio Benediktas pasitraukia į tamplierių tvirtovę prie Barselonos, kur jam buvo leista iki mirties  „vaidinti“ popiežių dviem tūkstančiams savo šalininkų.

Konstancos susirinkimas

Konstancos susirinkimas

Galiausiai nebelikus trijų popiežių išaušo puiki proga atstatyti Katalikų bažnyčios vienybę su vienu pontifiku priešaky. 1417 m. lapkričio 8 d. buvo sušaukta nauja konklava, kuri po trijų dienų naująją Bažnyčios galva išrinko italą Odą di Koloną priėmusį Martyno V vardą. Tikintieji ir vėl galėjo lengviau atsikvėpti. Gyvenimas grįžo į senas vėžias.

Vitalijus Gailius

Pirma dalis: Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (I) 

]]>
https://www.istorikas.lt/didzioji-vakaru-schizma-laikai-kai-kataliskasis-pasaulis-turejo-tris-popiezius-ii/feed/ 17
Didžioji Vakarų Schizma: laikai kai katališkasis pasaulis turėjo tris popiežius (I) https://www.istorikas.lt/didzioji-vakaru-schizma-laikai-kai-kataliskasis-pasaulis-turejo-tris-popiezius-i/ https://www.istorikas.lt/didzioji-vakaru-schizma-laikai-kai-kataliskasis-pasaulis-turejo-tris-popiezius-i/#respond Sun, 23 Mar 2014 08:50:37 +0000 http://www.istorikas.lt/?p=9408 Urbonas VII

Urbonas VII

Procesų, kurie palaipsniui vedė schizmos Vakaruose, galime ieškoti jau XIV a. Augant  prancūzų įtakai, mirus Benediktui XI (1303 – 1304 m. (čia ir toliau tekste nurodomos pontifikavimo chronologinės ribos) naujuoju Bažnyčios vadovu buvo išrinktas Klemensas V (1305–1314 m.), kuris Italiją iškeitė į Prancūziją ir  tapo pirmuoju Avinjono popiežiumi. Šis popiežius, niekad taip ir nebuvo nuvykęs į Romą, kadangi Prancūzijos karalius tokiems ketinimams  prieštaravo, o ir pats Klemensas V nerodė didelio noro apsilankyti Romoje.  Klemensą V – ąjį pakeitęs Jonas XXII (1316 – 1334 m.) nebuvo šalininkas ypatingai glaudaus ryšio su prancūzais, tačiau po jo sekę Benediktas XI (1334 – 1342 m.)I bei Klemensas VI (1342 – 1352 m.) pasižymėjo proprancūziškomis laikysenomis.

Po šių dviejų, Prancūzijai palankų pontifikų, į Popiežiaus vietą sėdo Inocentas VI (1352 – 1362 m.), kuris prabilo apie norą popiežiaus sostą sugražinti į Italiją. Nors jam pačiam šito pasiekti nepavyko, tačiau jo pastangos nenuėjo per niek ir jomis pasinaudojęs jo įpėdinis Urbonas V (1362–1370 m.)  1367 m. grįžo į Šventąjį miestą. Tačiau neilgam. Urbono V aplinkoje buvę įtakingi prancūzų kardinolai ėmė jį spausti, ir 1370 m. jis grįžo į Avinjoną.  Mirus Urbonui V  popiežiumi išrinktas buvo Grigalius XI (1370–1378 m.) tęsė savo pirmtako darbus bei stengėsi vėl sugrąžinti Šv. Sostą į Romą. Jis pats į Romą parvyko 1377 m., bet sekančiais metais mirė. Reikėjo išrinkti naująją Bažnyčios galvą.

Prancūzijos politinės įtakos augimas bei noras Bažnyčios aukščiausiąją vadovybę įtraukti į savo politinę orbitą buvo vienas esminių veiksnių lėmusių Didžiają Schizmą. Daug ką pasako faktas, kad anuomet net 82% paskirtų kardinolų buvo prancūzų kilmės. Tokios tendencijos kėlė sąmyšį ir visuomenėje, kuri norėjo, kad naujuoju pontifiku taptų  romietis ar bent jau italas. Būtent dėl augančio spaudimo iš visuomenės kardinolai ėmėsi nuosaikesnio politinio kurso, kas lėmė, kad 1378 m. balandžio 8 d. 16 kardinolų grupė (11 prancūzų, 4 italai ir 1 ispanas)  naujuoju pontifiku išrinko ne romietį, bet italą Bario arkivyskupą Bartalomėjų Prinjaną. Kitą dieną, t.y balandžio 9 d. jis priėmė Urbono VI (1378 – 1389 m.) vardą. Tuo metu  ant Avinjone esančių rūmų buvo pakabintas naujo popiežiaus herbas, kas reiškė, kad ir šeši Avinjono kardinolai pripažino šiuos rinkimus.

Iškart po konklavos kardinolai paskubomis paliko Romą, kadangi baiminosi dėl savo saugumo. Būtent tai vėliau tapo vienu iš argumentu bandymams inicijuoti pakartotinius rinkimus. Urbonas VI apie bet kokius pakartotinius rinkimus nė girdėti nenorėjo ir atmesdavo bet kokius  siūlymus. Nenorėdami susitaikyti su naująją Bažnytine valdžia liepos mėnesį ispanų ir prancūzų kardinolai paskelbė, jog Urbono VI rinkimai negalioja ir 1378 m. rugsėjo 20 d. Fondu mieste trylikos kardinolų grupė Popiežiumi išrinko Robertą Ženevietį, tapusį Klemensu VII (1378–1394 m.). Bažnyčios gyvenimą ėmė temdyti intrigų verpetai, ilgainiui gavę Didžiosios Vakarų schizmos vardą.

Vitalijus Gailius
]]>
https://www.istorikas.lt/didzioji-vakaru-schizma-laikai-kai-kataliskasis-pasaulis-turejo-tris-popiezius-i/feed/ 0
Laisvės statula https://www.istorikas.lt/laisves-statula/ https://www.istorikas.lt/laisves-statula/#respond Sun, 09 Feb 2014 13:32:32 +0000 http://www.istorikas.lt/?p=8889 Laisvės statula simbolizuoja Laisvės nušvitimą pasaulyje. Prancūzija padovanojo ją JAV po to, kai sudarė sąjunga JAV nepriklausomybės karui vykstant. Skulptorius Frédéricas Augustas Bartholdis suprojektavo statulą, o Gustavas Eiffelis (tas pats, kuris suprojektavo Eifėlio bokštą) buvo atsakingas už geležinį rėmą, kurį vėliau uždengė vario lakštais.

1880 metais, po projektavimo darbų, buvo pradėtas daryti metalinis karkasas statulai Prancūzijoje. Per 3 metus buvo suformuotas kūno karkasas su išorinės odos struktūra. Statulą įgavo 46 metrų aukštį.

Statula buvo užbaigta Paryžiuje 1884 m. birželio 4 dieną, o tų pačių metų liepos 4 dieną  prancūzai ją pristatė Amerikai. Statula buvo išmontuota ir išsiųsta į JAV 1885 metų pradžioje, plukdyta prancūzų reviews of casinos in Maryland fregata “Isere”. Pabaigta statula susidėjo iš 350 atskirų dalių, kurios buvo sutalpintos į 214 dėžių ir pristatytos į JAV.

Buvo panaudota 81,300 kilogramų  vario ir 113,400 kilogramų geležies. Iš viso statula sveria 255 tonas. Vieno vario lakšto storis 2.37 milimetro, panašaus storio kaip 1 penso moneta.

Kada buvo Laisvės statula pastatyta?

Konstrukcijų statybos prasidėjo 1875 m. ir nebuvo užbaigtos iki 1884 m. Įgulos dirbo visą parą, septynias dienas per savaitę ištisus devynerius metus, kad užbaigtų Laisvės Statulą. Kai ji buvo užbaigta 1885 m. statula buvo išardyta į 350 dalių, išsiųsta į Niujorką ir vėl surinkta. Iš naujo ją sudėti užtruko keturis mėnesius. Laisvės statula oficialiai buvo atidengta ir pristatyta visuomenei 1886 metais spalio 28 dieną.

Kiek kainavo pastatyti Laisvės statulą?

Statulos fundacijai pinigai buvo pradėti rinkti Prancūzijoje, buvo surinkta apie 2.250,000 frankų (250,000 dolerių). Tai neatrodo labai daug, tačiau XIX amžiuje tai buvo tiek pat, kiek šiandien 1 milijonas dolerių. Abi šalys, tiek Prancūzija, tiek JAV dalyvavo pinigų rinkimo akcijose ir labai ilgai užtruko kol buvo surinkta pakankama suma statulai užbaigti.

 

]]>
https://www.istorikas.lt/laisves-statula/feed/ 0
Liudviko XIV gyvenimas https://www.istorikas.lt/liudvikas-xiv-gyvenimas/ https://www.istorikas.lt/liudvikas-xiv-gyvenimas/#respond Sat, 25 Jan 2014 19:56:17 +0000 http://www.istorikas.lt/?p=8875 Liudviko XIV sosto paveldėjimas ir vaikystė
LouisXIV-child
Liudvikas XIV vaikystėje

Liudvikas sostą paveldėjo būdamas penkerių metukų, jo regente buvo paskirta jo motina Ona Austrė ir pirmasis ministras  Mazarinis. Mazarinis antrasis kardinolas tapęs ministru. Iš pradžių jis išėjo Popiežiaus Urbuno VIII mokyklą, o vėliau mokėsi iš savo pirmtako Rišeljė. Prieš mirtį Rišeljė jį rekomenduoja Liudvikui XIII, kuris įvesdino jį į savo tarybą, o 1643-04-21 tapo Liudviko XIV krikštatėviu. Nors Liudvikas XIII regente paskyrė Oną Austrę, ji pakeitė vyro testamentą ir regentystės tarybos pirmininku skyrė Mazarinį. Pirmaisiais valdymo metais jis susiduria su didikų sąmokslais, kurie nenorėjo nei antrojo Rišeljė, nei, kad Prancūziją valdytų italas. Jis buvo pasiruošęs bausti sąmokslininkus, bet Prancūzijos padėtis pablogėjo, kai Prancūzijos kariuomenė ėmė nepasitikėti vyriausybe. Fronda – tai ketverių metų politinių sumaiščių metai (1648-1652m.), kuriuos išgyveno Prancūzija. Visų sumaiščių bendras tikslas – nuversti Mazarinį. 1649 m. karalienei su jaunuoju Liudviku XIV teko bėgti iš Paryžiaus į Sen Žermeną. Tai lemtingasis pabėgimas, kurio Liudvikas nepamirš visą gyvenimą. 1651m. Liudvikas XIV buvo paskelbtas pilnamečiu, 1652m. jis grįžta į Paryžių kaip pilnateisis valdovas- tai frondos pabaiga. Liudvikas XIV karūnuotas buvo Reimse 1654 metais. Mazarinis skiriamas Liudviko XIV tarnu.

Liudviko XIV valdymas XVII amžiaus antroje pusėje

 

Taigi, Liudvikas XIV grįžęs į sostą turėjo atgaivinti aristokratų kovų išvargintą Prancūziją, negana to Prancūzijos ekonomika nebuvo stabili, nes Trisdešimties metų kare, Prancūzijos kariuomenė kainavo dvigubai nei buvo numatyta. Prancūzija buvo prie finansinio bankroto ir nors Vestfalijos taika (1648m.) prie Prancūzijos buvo prijungtos naujos teritorijos visuomenė to nepastebėjo ir neįvertino. Atrodo, kad ji labiau buvo linkusi pasmerkti pakilusias kainas ir Mazarinio norą valdyti. Taigi, pirmiausia reikėjo stabilizuoti ekonomiką, jam padėjo Kolbertas, kuris sudarė planą kaip ekonomiką pastatyti ant „sveiko“ pagrindo. Vis dėl to jam pavyko ir karalius galėjo įgyvendinti grandioziškus savo planus. Tiesa, po Kolberto mirties valstybės finansinis deficitas tik didėjo ir stūmė Prancūziją į gilią prarają.

Liudvikas XIV norėdamas plėsti valstybės teritoriją turėjo ne tik didinti kariuomenę, bet ir ją modernizuoti. Nuo 30000 vyrų 1659m. iki 97000 vyrų 1666m. Vėliau kariuomenę jis didino iki 350000 vyrų 1710 metais. Per keletą dešimtmečių buvo sukurta galingiausia kariuomenė Europoje. Nors Kolberas buvo susižavėjęs karo laivynų ir skyrė jam finansavimą, Liudvikui XIV svarbiau buvo sausumos kariuomenė.

1660 metais Liudvikas XIV susituokė su Marija Terese. Šios vedybos buvo vienas iš Pirėnų taikos punktų. Tačiau tai nepadėjo išvengti Ispanijos įpėdinystės problemų. Pirmasis Liudviko XIV karas kilo 1667 – 1668 metais. Jis pareiškė pretenzijas į Brabantą ir įsiveržė į Ispanijos valdomus Nyderlandus. Labai greitai koaliciją prieš jį sudarė Anglija, Olandija ir Švedija. Karas baigėsi Ėks la Sapalio taika, pagal kurią Liudvikui XIV atiteko 12 Belgijos tvirtovių.

Sekantis karas su Olandiją 1672 – 1679 kilo dėl Liudviko noro nubausti pastarąją už įsikišimą į pirmąjį konfliktą. Karas buvo kruopščiai paruoštas diplomatiniu atžvilgiu. Karas prasidėjo prancūzų kariuomenės įsiveržimu į Nyderlandus, karalius neatsispyrė iš ispanų atimti Franš Konte. Nijmėgeno kongrese prancūzų diplomatai laikėsi neutraliai, ramino olandus ir žadėjo prekybines lengvatas, atėmė iš ispanų dalį teritorijos.

Devynerių metų karas 1689 – 1697 metais prasidėjo kai Liudvikas XIV metė iššūkį Augsburgo lygai, kuri buvo sudaryta prieš jį ir vadovaujama Viljemo Oraniečio. Prancūzų kariuomenė įsiveržė į ispanų Nyderlandus ir Palatinatą. Vėliau karas persimetė į jūrą, prasidėjo ilgas ir sekinantis karas. Buvo nusiaubtas Haidelbergas. Pagal Rysviko taika 1697 m. patvirtino, kad Elzasas priklauso Prancūzijai, bet nepripažino jos teisių į Liuksemburgą. Liudvikas turėjo pasitraukti iš Katalonijos ir Palatino valdos.

Religinė Liudviko XIV politika

Dar Mazariniui esant gyvam, prasidėjęs konfliktas su Roma, dėl asmeninių Mazorinio priežasčių peraugo į tarptautinį. Liudvikas XIV pasinaudojęs prancūzų ambasados Romoje imuniteto pažeidimo pretekstu, jis išvarė iš Paryžiaus nuncijų ir užėmė Avinjoną. 1682 m. Liudviko XIV sušauktas Prancūzijos bažnytinis susirinkimas priėmė deklaraciją, kuri įtvirtino galikonybę (paskelbta, kad karalius nepriklausomas nuo Popiežiaus, o Popiežiaus valdžia Prancūzijoje apribojama). Prancūzijoje sunaikino Hugenotų „valstybę valstybėje“ ir 1685 m. spalio 18 d. Liudvikas XIV Fontenblo ediktu panaikino Nanto ediktą, Prancūzijoje prasidėjo hugenotų persekiojimas. Hugenotai pradėjo bėgti iš šalies. Kadangi didžioji hugenotų dalis buvo amatininkai, tai smarkiai atsiliepė Prancūzijos ekonomikai. Popiežius Inocentas XI 1688 metais ekskomunikavo Liudviką XIV už Avinjono užėmimą. Tais pačiais metais jis rašė „Plėstis- štai koks yra verčiausias ir maloniausias valdovų užsiėmimas“.

Liudviko XIV valdymas XVIII amžiaus pirmoje pusėje

XVIII amžiaus pradžioje Europos sistema tapo penkių didžiųjų valstybių- Prancūzijos, Habsburgų imperijos, Prūsijos, Didžioji Britanijos ir Rusijos- sistema, kurioje maišėsi ir kiek silpnesnės valstybės: smunkanti Ispanija, pamažėle kylantis Italijos embrionas Savoja, nepastovioji Švedija. Prancūziją kankino vis didėjantys mokesčiai, nes Liudviko XIV kariuomenės išlaikymas kainavo vis daugiau, o karai pradėjo nebesisekti. Taip pat Prancūzija kentėjo dėl noro išlaikyti ir sausumos kariuomenę ir karinį laivyną. Kariuomenės reikėjo vis daugiau, nes prieš Prancūzija vis dažniau buvo sudaromos koalicijos.

Iš pradžių Prancūzijai sekėsi, nes Vokiečių žemės buvo suskaldytos, Ispanija silpo, o šalyje, kuri visada siekė palaikyti jėgų balansą, Anglijoje, 1640 metais prasidėjo revoliucija. Tačiau pasibaigus revoliucijai ir kai 1688 metais Anglijos sostą užėmė Olandijos valstybės vadovas Viljemas Oranietis. Nukentėjęs nuo Liudviko XIV Olandijoje  ir tapės Anglijos karaliumi Viljemu III pradėjo sudarinėti koalicijas nukreiptas prieš Prancūziją. Devynerių metų karo sudarytos paliaubos tik davė laiko abiems pusėms pasiruošti, nes Liudvikas XIV nebuvo linkęs atsisakyti savo ambicijų. Tuo tarpu Viljemas III supratęs, kad jei Liudvikas XIV taptų Ispanijos valdovu, jo galios neatremtų jokia valstybių koalicija.

Konfliktas atsinaujino 1701 metais, kai buvo priimtas Karolio II Ispano testamentas, kuriuo Ispanijos sostas buvo paliktas Liudviko XIV anūkui Pilypui Anžujiečiui. Imperatorius Leopoldas, Olandija ir Anglija paskelbė karą Prancūzijai. Tačiau konfliktas kilo ne tik dėl Ispanijos įpėdinystės. 1701 metais Liudvikas XIV sulaužė Risviko sutartį, kuria buvo pripažinęs Viljemą III Anglijos karaliumi. Jis iškilmingai paskelbė, jog vieninteliu pretendentu į karaliaus sostą gali būti tik Prancūzijoje tremtyje mirusio Jokūbo II sūnus, kurį Liudvikas XIV įsisūnijo. Čia slypėjo Liudviko XIV planas sujungti Anglijos, Ispanijos ir Prancūzijos karūnas. Tokiu būdu Prancūzijos hegemonija būtų įsigalėjusi visame pasaulyje. Tačiau prieš jį vėl susidarė koalicija. Liudvikas XIV negalėjo tikėtis pagalbos ir iš dažniausios sąjungininkės Švedijos, nes ji tuo metu buvo įklimpusi į Šiaurės karą ir karą su Abiejų Tautų Respublika. Nuo pralaimėjimo išgelbėjo nesutarimai priešų stovykloje ir į valdžią atėję Stiuartai (1711 m.), kurie norėjo susitaikyti su Prancūzija. Tik 1714 metais Prancūzija laimėjo ir į Ispanijos sostą sėdo Pilypas Anžujietis pasivadinęs Pilypu V.  Ambicingasis karalius Saulė, nusprendė pasinaudoti anūku, Prancūzijos sostą užrašydamas jam ir tikėdamasis, kad ateityje Ispanija ir Prancūzija susijunks personaline unija. Negana to, jis pasinaudojo anūko nepatyrimu ir pasiskelbęs „vyresniuoju“ valdovu ėmė valdyti Ispanijos kolonijas, įvedė kariuomenę į Ispanijos valdomus Nyderlandus.

1713 metais buvo pasirašyta Ultrechto sutartis, pagal ją Pilypas Burbonas atsisakė Prancūzijos karūnos ir pasiliko Ispanijos, Ispanijai buvo paliktos jos kolonijos. Anglija gavo keletą kolonijų ir Gibraltaro tvirtovę, o imperatorius Karolis VI kaip kompensaciją dėl atsisakyto Ispanijos sosto gavo Nyderlandus  ir visas Ispanijos kunigaikštystes Italijoje. Tai buvo paskutinis Liudviko XIV karas, tiesa prieš mirtį (mirė 1715 m.) Prancūziją sukrėtė nederliaus metai ir didžiulės riaušės.

]]>
https://www.istorikas.lt/liudvikas-xiv-gyvenimas/feed/ 0
Krikščionybės simboliai https://www.istorikas.lt/krikscionybes-simboliai/ https://www.istorikas.lt/krikscionybes-simboliai/#respond Sat, 25 Jan 2014 19:30:22 +0000 http://www.istorikas.lt/?p=8865 Krikščionybė, kaip religija, formuojasi jau daugiau nei du tūkstančius metų. Kiekvienu laikotarpiu krikščionybė buvo interpretuojama savaip – viduramžiais kunigai viską paaiškindavo Dievo įsikišimu, tuo tarpu dabar mokslininkų dėka yra identifikuoti tikrieji vienokio ar kitokio reiškinio sukėlėjai. Tačiau per visą krikščionybės istoriją svarbiausias simbolis išliko tas pats. Tai – kryžius. Kryžius – figūra sudaryta iš dviejų susikertančių tiesių. Šis krikščionybės simbolis turi daug reikšmių, tačiau pagrindinė – Kristaus kančia. Senovėje nukryžiavimas buvo bausmė – žmogus būdavo prikalamas arba pririšamas prie kryžiaus ir paliekamas mirti. Biblijoje aprašoma, kaip Kristus buvo nukryžiuotas, todėl kryžius krikščionims simbolizuoja Jėzaus mirtį ir žmonių nuodėmių atpirkimą. Krikščionybėje egzistuoja daugybė skirtingų kryžių – Švento Petro, Švento Antano, Švento Andriaus, Popiežiaus, Marijos, Švento Tomo, Konstantino ir t.t. Tačiau galima teigti, jog patys svarbiausi yra trys:

Untitled

  • lotyniškasis kryžius – viena sija trumpesnė už kitą, o susikirtimo taškas yra aukščiau ilgesniosios sijos vidurio. Šis kryžius yra dažniausiai naudojamas kryžius.
  • graikiškasis kryžius – abi sijos vienodo ilgio ir susikerta per vidurį.
  • stačiatikių kryžius – stačiai stovinčią siją kerta trys skirtingo ilgio sijos.

Šiuolaikinėje visuomenėje kryžius yra plačiai naudojamas netik religijoje. Geriausias to pavyzdys Šveicarijos, Danijos vėliavos. Taip pat žmonės nešioja kryžius kaip pakabukus ant kaklo tikėdamiesi Dievo malonės, apsaugos nuo blogio. Pakabukas su kryžiumi – dažnas automobilio salono elementas. Taip pat tikimasi, jog pakabukas padės kelyje aplenkti nelaimes.

Balandis

baltas-balandisSekantis svarbus krikščionybės simbolis – balandis. Balandis svarbus ne tik krikščionims. Pasaulyje balandis yra gana dažnai naudojamas simbolis. Jis simbolizuoja nekaltybę, taiką, laimę, kai kuriuose kultūruose nelaimę. Krikščionybėje balandis vienos reikšmės neturi. Religiniame mene balandis – Šventos Dvasios simbolis. Balandis su kankinio vainiku snape – kankinio simbolis, su lauro lapu snape – pakrikštyto krikščionio simbolis. Tačiau, tikriausiai, baltas balandis daugumai krikščionių primena Bibliją, kur balti balandžiai buvo pasiūsti ieškoti sausumos po visuotinio tvano. Gryžęs balandis su alyvmedžio šakele snape reiškė, jog sausuma egzistuoja. Tai susitaikymo su Dievu ženklas – taikos ir vilties simbolis. Balandis šiuolaikinėje visuomenėje ypač mėgstamas simbolis. Jį dažnai naudoja organizacijos siejančios save su žaliųjų judėjimu. Taip pat balti balandžiai dažnai paleidžiami į laisvę vestuvių metu – tai simbolizuoja šeimos santarvę ir atsidavimą. Šiuolaikinėje kultūroje balti balandžiai laikomi laimingos santuokas simboliu.

Žuvis

54134

Šis simbolis yra vienas iš seniausių krikščionybės simbolių. Krikščionybės pradžioje žuvies simbolis savo svarba buvo prilyginamas kryžiaus simboliui. Dar iki dabar nėra tiksliai išaiškinta, kodėl žuvis tapo krikščionybės simboliu. Vieni šaltiniai teigia, jog žuvis buvo pirmųjų krikščionių simboliu, todėl kad daugelis Jėzaus mokinių buvo žvejai. Kitos teorijos sieja žuvį su vandeniu, kuris daugelyje tautų yra gyvybės simbolis. Žuvis taip pat yra vaisingumo simbolis, o Egipte kai kuriais laikotarpiais žuvys buvo laikomos šventomis. Tačiau vienas žuvies paaiškinimo simbolis sutinkamas beveik visuose šaltiniuose: graikiškai žuvis – ichtys. Šios penkios raidės ( ch laikoma kaip viena) gali būti formuluotės Jesous Christos Theos Yios Soleter ( Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas ). Šiuolaikinėje kultūroje žuvies simbolis dažnai naudojamas automobilių eksterjere. Taip stengiamasi atbaidyti nelaimes – mat žuvis gyvybės simbolis arba tiesiog stengiamasi parodyti, jog automobilis priklauso krikščioniui.

Akis trikampyje

156301Šis simbolis yra gana dažnai sutinkamas krikščionybėje. Pagrindinė šio simbolio reikšmė yra Šventoji hqdefaultTrejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji dvasia. Skaičius trys daugelyje religijų skaičius trys yra šventas – gimimas, gyvenimas, mirtis; protas, kūnas, siela; praeitis, dabartis, ateitis. Kiekvienas trikampio kampas vaizduoja vieną asmenį iš Šventosios Trejybės, o akis trikampio viduje simbolizuoja Dievo akį, kuri mus nuolat stebi ir sergėja.

Skaičius 666

atsisiųsti

Skaičius 666 krikščionybėje simbolizuoja šėtoną. Šėtonas arba velnias ( kartais vadinamas Liuciferiu ar demonu)  krikščionybėje yra labai svarbus asmuo. Biblijoje apie jį rašoma tiek Senajame tiek ir Naujajame testamente.  Šėtonas krikščionybėje yra požemio valdovas. Pas jį po mirties patenka visi nusidėjėliai, kurie neverti dangaus ir kurie pasmerkti degti pragare visą amžinybę. Ir čia kyla daugybė klausimų į kuriuos atsakymų bažnyčia negali rasti iki pat dabar: kaip šalia visagalio ir nemirtingo Dievo gali egzistuoti kitas amžinas asmuo – Šėtonas. Tikintieji Dievu tiki, jog Dievas juos apsaugo nuo šėtono ir jei tikintieji nedarys bloga po mirties keliaus į dangų – amžinąjį gyvenimą. Tačiau kai kurios naujos biblijos interpretacijos pateikia gan įdomius faktus apie demonų egzistavimą. Pavyzdžiui: demonai laikyti asketų priešais, kurių vienintelis tikslas – trukdyti asketišką vienuolių būtį. Jei vietoj žodžio „demonas“ vartotume „varomoji jėga“ ( t.y. „lytinis potraukis“ ), nesunkiai suprastume prieš ką kovojo vienuoliai. Tokios Biblijos interpretacijos gali paaiškinti daugelį nepaaiškinamų užuominų Biblijoje. Tačiau, kad ir kokia bebūtų tiesa žmonės vis tiek tiki, jog egzistuoja „kažkas“ kas nori pakenkti. Todėl dabar yra kuriami filmai, rašomos knygos, eilėraščiai, kuriamos pasakos ir istorijos apie demonus.  Nors mokslininkai ir yra įrodę reiškinių kilmę, tačiau daug tikinčiųjų nekreipia į tokias išvadas dėmesio ir įvykusiems blogiems dalykams kaltę suverčia neapčiuopiamam dalykui – velniui. Puikiausias to pavyzdys 2001 m. rugsėjo 11 išpuolis prieš Pasaulio prekybos centrą. Vaizdo siužetuose iš rūkstančių dangoraižių žmonės dūmuose sugebėjo įžvelgti velnio veidą.

]]> https://www.istorikas.lt/krikscionybes-simboliai/feed/ 0 Trumpa Tamplierių ordino istorija https://www.istorikas.lt/trumpa-tamplieriu-ordino-istorija/ https://www.istorikas.lt/trumpa-tamplieriu-ordino-istorija/#respond Sat, 25 Jan 2014 18:23:07 +0000 http://www.istorikas.lt/?p=8790 images

Tamplierių ordino herbas

Tamplierių ordino istorija yra neatsiejama kryžiaus žygių istorijos dalis. Po pirmųjų sėkmingų kryžiaus žygių 1095 – 1099 metais, devyni riteriai, su Hugonu Pajensiečiu priešaky, pasisiūlė Jeruzalės patriarchui saugoti piligrimus jų kelionės metu. Pasak istorinių šaltinių, tarp 1118 – 1120 metų, karalius Balduinas II suteikė teisę jiems naudotis patalpomis karališkuose rūmuose, kurie buvo pastatyti ant Sijono kalno. Oficiali tamplierių ordino įsikūrimo data –1118 metai. Šalia Tamplierių ordino veikė daug anksčiau susikūręs Cistersų ordinas, kurio didysis magistras buvo  Bernardas Klervietis. Tarp 1115 – 1140 m. Tamplierių ir Cistersų ordinai suklesti, jiems dovanojamos įspūdingos pinigų sumos ir didžiuliai žemės plotai. 1127 metais Bernardas Klervietis paskatino popiežių surengti Trua susirinkimą ir patvirtinti Tamplierių ordiną. Taip pat Bernardas Klervietis padėjo parengti Tamplierių ordino įstatus, kurie buvo paprasti, bet griežti. 

220px-Bernard_of_Clairvaux_-_Gutenburg_-_13206

Bernardas Klervietis

Tamplieriai, kaip ir pridera vienuoliams, privalėjo būti vargingi, nuolankūs ir laikytis skaistybės įžado. Jie turėjo trumpai kirpti plaukus, bet auginti barzdą. Ji tapo skiriamuoju Šventyklos riterių bruožu, mat pagal tų laikų madą, visi kiti vyrai skusdavosi. Įstatuose išsamiai aprašyta ir karių buitis, drabužiai bei mityba, taigi iki šių dienų išlikę dokumentai leidžia pakankamai tiksliai rekonstruoti Ordino kasdienybę. Visi ordino riteriai privalėjo nešioti baltus drabužius, abitą ar apsiaustą, ir vėliau baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi tapo neatsiejama tamplierių įvaizdžio dalis. Tai turėjo simbolinę reikšmę: užsivilkdamas baltus drabužius, Dievo tarnas palieka tamsųjį, nuodėmingą gyvenimą, ir pradeda naują, kupiną šviesos ir skaistumo, Kūrėjui paskirtą egzistenciją.

Ordinas greit plėtesi, radosi vis daugiau norinčių tapti Ordino nariais. Žinoma ne visi galėjo tapti tampleriais, nes pagal įstatus Tamplieriais galėjo tapti tik nevedę vyrai, kilę iš kilmingų šeimų ir nepriklausantys kitiems ordinams. Tie, kurie negalėjo tapti ordino nariais, užrašinėjo jiems didžiulessumas ir dovanodavo dirbamos žemės plotus. XIII a. antroje pusėje tamplierių skaičius pasiekė 30 tūkst. riterių, o jų turtai buvo vertinami 54 milijonais frankų. 1163 Aleksandras III  suteikė generalinę privilegiją tamplieriams, pagal kurią Ordinas tapo tiesiogiai pavaldus popiežiui, o iš tiesų jam leidžiama tvarkytis savarankiškai ir vis labiau centralizuotai.  Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais.

773px-Saladin_and_Guy

Tamplieriai pripažįsta Saladino pergalę.

Trečiasis kryžiaus žygis (1189 – 1192m.) buvo lemtingas Tamplierių ordinui. Pirmą kartą ordino istorijoje, Tamplieriai patyrė pralaimėjimą 1187 m. liepos 4 dieną. Tą kart pralaimėjo mūšį prie Hitino saracėnų sultonui Saladinui. Tų pačių metų spalį Saladinas užgrobė Jeruzalę. Dėl šio pralaimėjimo kaltinamas ordino didysis magistras Žeraro de Ridforo, kuris kaltinamas karštakošiškumu ir neišmanymo.Po šio mūšio Tamplieriai atsiskyrė nuo Siono ordino, jų turtas buvo išgabentas į Prancūziją. Turtą sudarė apie 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Taip pat Tamplieriai turėjo daugybę nekilnojamojo turto visame Vakarų krikščioniškame pasaulyje.

Paryžiaus Tamplierių vienuolyne buvo saugojamas karališkasis iždas. Per popiežių Bonifacą VIII tamplieriai savo ištikimybę deklaravo karaliui Pilypo IV . Tačiau manoma, kad Pilypas Gražusis turėjo daug skolų ir vienintelis būdas išvengti jas gražinti tamplieriams buvo likviduoti ordiną. 1305 m. vienas kalinys, kalėjęs kartu su buvusiu tamplieriumi, pranešė išgirdęs iš savo kameros draugo pasakojimą apie tai, kad tamplieriai išsižadėjo Kristaus ir atsidavė stabmeldystei. Karalius noriai priėmė šią žinią ir ėmė ruošti kaltinamąjį aktą, kuris turėjo tapti pagrindu Ordino likvidavimui. 1307 m. spalio 13 d. staiga suimti tamplieriai netrukus prisipažino dėl primestų kaltinimų. Jie buvo kaltinami jog riteriai duodami įžadus buvo verčiami tris kartus išsižadėti Kristaus ir spjauti ant kryžiaus. Taip pat buvo kaltinami sadomijos praktikavimu, stabų garbinimu, o jų kunigai- praleidžiantys konsekracijos žodžius  mišiose.

597px-Templars_Burning

Tamplieriai deginami lauže.

Tamplierių teismo procesas truko iki 1312 m. Į jį įsikšo popiežius Klemensas V, kurio sudaryta komisija perėmė suimtųjų tardymą. Popiežiaus atstovai buvo palankesni tamplieriams ir kankinimų nenaudojo. 2001 metais profesorė Barbara Frale Vatikano archyvuose rado dokumentą, kuriame rašoma, kad  Tamplieriai popiežiui dėl savo tokio elgesio teisinosi tuo, kad norėjo riteriams parodyti kas jų laukia jei pateks saracėnams į rankas. Tačiau Prancūzijos karalius liepė sunaikinti ordiną ir popiežius visiškai panaikino Tamplierių ordiną. Daugelis tamplierių buvo sudeginti ant laužų kaip eretikai. 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notr Damo aikštėje, ordino magistras Žakas de Mole jau svildamas ant laužo prakeikė egzekuciją stebėjusį Prancūzijos karalių ir šiam padėjusį popiežių Klemensą V, sušukdamas, jog nepraeis nė metai, kai jis pakvies juos prieš Dievo teismą. Ir magistro prakeiksmas netrukus išsipildė: jau maždaug po mėnesio netikėtai pasimirė popiežius, o dar po kelių mėnesių nežinoma liga pasiglemžė ir karalių Pilypą IV Gražųjį.

Tamplieriai sukūrė didžiūlę tarptautinę organizaciją. Po panaikinimo jų pėdomis sekė Vokiečių ordinas, tiesa jam pavyko įkurti savo valstybę ir taip išsilaikyti nė vieną amžių. Po sunaikinimo tamplierių ordino turtas buvo perduotas joanitų ordinui.  Daug įvairiausių organizacijų, kurios kūrėsi vėliau skelbėsi esantys tamplierių pasiekėjais. Viena iš paslaptingiausių mūsų laikų organizacijų- Masonai.

Square_compasses

Masonų emblema

Masonija kaip organizacija atsirado 1717 m. birželio 24 d. įkūrus Didžiąją Londono Ložę. Vėliau, 1728 m. susikūrė Didžioji Airijos Ložė, o 1736 m. Didžioji ložė susikūrė Škotijoje. Netrukus masonų ložės ėmė kurtis visose Didžiosios Britanijos kolonijose, tarp jų ir Šiaurės Amerikos žemyne. Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje masoniškoji organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ komandorija, kurios komandoru išrinktas Motiejus Žynievas. 1780 m. Vilniuje jau veikė trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ – ložės. 1781 m. gruodžio 27 d. Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės. Masonais buvo garsūs Vilniaus universiteto aukletiniai: Laurynas Stuoka- Gucevičius, Adomas Mickevičius, Mykolas Romeris, Vincas Krėvė ir t.t. Po Lietuvos nepriklausomybės 2001 metais Vilniuje, atsikūrė masonai, kurie pasivadino Laisvaisiais mūrininkais. Jie taip pat skelbiasi, kad tęsia tamplierių tradiciją- ginti humaniškumą.

]]>
https://www.istorikas.lt/trumpa-tamplieriu-ordino-istorija/feed/ 0
Beieškant „Sidabrinio laivyno“ lobio https://www.istorikas.lt/beieskant-sidabrinio-laivyno-lobio/ https://www.istorikas.lt/beieskant-sidabrinio-laivyno-lobio/#respond Tue, 05 Nov 2013 15:25:51 +0000 http://www.istorikas.lt/?p=7837 Piratai, blogas oras ir prasidėjęs karas su Anglija, Olandija ir Austrija buvo pagrindinė priežastis, kuri trukdė ispanų laivams išplaukti į jūros platumas. Bet drąsiam žygdarbiui ryžosi ir 1702 metų birželio 11 dieną iš Havanos išplaukė 19-os ispanų laivų eskadra, vadovaujama de Velasko (Don Manuel de Velasco). Laivai plaukė atgal į gimtąją Ispaniją, kur jų nekantriai laukė jau trejus metus.

Ispanai išvyko ne tuščiomis – laivų triumai net braškėjo nuo aukso, brangakmenių, sidabro, perlų, kinų porceliano, šilko, gintaro, indigo, raudonojo medžio, vanilės, kakavos, košenilio, imbiero, odos ir kitų prekių, kuriomis buvo pakrauti. Oficialiai paskelbta krovinio vertė siekė 30 milijonų piastrų, tačiau tikroji vertė, kurios didžiąją dalį sudarė nelegalios prekės, buvo žymiai didesnė. Tai buvo pirmas kartas kai Ispanijos valdžia patikėjo tokius turtus jūrai.

sidabrinis laivynas (6)

Ispanijos dvarų aukštuomenė buvo susirūpinusi dėl galimų šitos kelionės pasekmių. Taigi eskadrai į pagalbą buvo išsiųsta 23 prancūzų, kurie tais laikais buvo patikimi Ispanijos sąjungininkai, laivų karinė eskadra. Šiai eskadrai vadovavo Markiz de Šato-Reno (Marquis de Château-Renault).

Ispanų-prancūzų eskadra nesunkiai įveikė Atlanto vandenyną. Galutinis kelionės tikslas buvo Kadisas (uostamiestis pietų Ispanijoje), tačiau Šato-Reno iš savo žvalgų sužinojo, kad šis uostas užblokuotas, laivyno, kuriam vadovavo Džordžas Ruke (George Rooke). Prancūzų kapitonas nedelsdamas sureagavo ir nukreipė laivus į šiaurės Ispanijoje esančią Vigo įlanką, kuri, jo nuomone, turėjo tapti tinkamu prieglobsčiu.

Tuo pat metų anglų laivynas, patyręs nesėkmę prie Kadiso, nusprendė grįžti namo. Dar nespėjusius išplaukti, juos pasiekė žinia, kad prieš 10 dienų ispanų-prancūzų eskadra, gabenusi didelius aukso kiekius, įplaukė į Vigo įlanką. Tad jau po trijų dienų 100 anglų laivų eskadra įplaukė į šią įlanką, ieškodama ispanų-prancūzų eskadrų.

Paieškos neužtruko ir prasidėjo žiaurus mūšis. Priešininkai šaudė vieni į kitus atvira ugnimi. Sunkūs ispanų-prancūzų laivai, atsidūrę įlankoje, prarado  savo manevringumą.  Anglai šaudė įkaitintais sviediniais, kurių skeveldrų gabaliukai uždeginėjo šalia esančius laivus. Vienas po kito ispanų-prancūzų eskadros laivai buvo niokojami, padegami. Suniokotus laivus nešė srovė. Šis žiaurus mūšis truko 30 valandų, tačiau Šato-Reno su dalimi savo vadovaujamų laivų pavyko pralaužti Anglų užkardą ir išplaukti į atvirą jūrą. Tuo tarpu antrajai grupei vadovavęs de Velasko, matydamas beviltišką padėtį, įsakė sudeginti arba paskandinti savo laivus, kad jie neatitektų priešams.

sidabrinis laivynas (4)

Per visą mūšį dėl aukso buvo paskandinti 24 laivai. Iki šiol nėra vieningos nuomonės, kiek turto anglams pavyko pasisavinti, tačiau manoma, kad nuo 200 tūkstančių iki 5 milijonų svarų sterlingų. Anglai užgrobė tik 5 iš 19 ispanų laivų, tačiau vienas iš jų buvo pats didžiausias ispanų laivyno laivas. Šį laivą Džordžas Ruke vėliau išsiuntė į Angliją kaip trofėjų, dovaną anglų tautai. Tiesa, vos išplaukęs iš įlankos, šis milžinas užplaukė ant aštrių povandeninių uolų ir paskendo 33 metrų gylyje.

Vieni šaltiniai tvirtina, kad visas turtas paskendo kartu su laivais, tačiau prancūzai spėja, kad Šato-Reno galėjo priimti lemtingą sprendimą ir atvykęs į Vigo įlanką, įsakę turtus iškrauti sausumoje. Tada šie turtai žemės keliais su prancūzų karine palyda buvo nusiųsti Prancūzijos karaliui. Priešingu atveju, Liudvikui XIV nebūtų preteksto po šių įvykių Šato-Reno paskirti gubernatoriumi.

Kitas klausimas lieka neatsakytas jau beveik 300 metų. Koks likimas turtų, kurie per mūšį buvo laivuose?

sidabrinis laivynas (5)

Atrasti dingusį lobį svajojo daug ieškotojų. Keletas jų organizavo misijas, kurių tikslas ir buvo surasti šiuos paslaptingus turtus.

1738 m.  į Vigo įlanką atvyko prancūzų ekspedicija, kuriai vadovavo karinio jūrų laivyno karininkas Aleksandr Hubert. Kruopščiais matavimais jis nustatė keletą paskendusių laivų buvimo vietų. Pakėlimui buvo pasirinktas ispanų laivas  “Toho”, gulėjęs vos 6 metrų gylyje. Šio laivo vandentalpa buvo 1200 tonų. „Toho“ nuspręsta iškelti strypo, pontono, smailių ir 24 storų kanapinių lynų pagalba.

„Aš atvykau į Vigo įlanką birželio 17 d. – rašė Hubert savo dienoraštyje, – Visų pirma, surinkau dvi valtis, kurias buvau atsivežęs išrinktas. Tyrimas, atliktas rugpjūčio 18 d., parodė, kad “Toho” paskendo dumblinam dugne. Todėl pritvirtinau semtuvus prie valčių ir statmenai link laivo pradėjau kasti tunelį. Gruodžio 4 d., tunelis jau buvo iškastas. Vėliau aš padariau iš vietinio medžio adatą su geležiniu antgaliu. Su ja turėjau pravesti linus palei laivo dugną nuo kairiojo iki dešinėjo borto. Gruodžio 20 d. pabandžiau pravesti adatą ir man tai pavyko. Tokiu būdu atsirado mano tikėjimas ieškojimais.“

Bet Hubertui visgi nepasisekė. Adata kažkur užstrigo ir 1739 metų balandį ją teko ištraukti – išaiškėjo, kad ji sulūžo. Padarius naują adatą, jau liepos mėnesį buvo tęsiami darbai ir, kai jau atrodė, kad adata pralindo po laivu, ties dešiniu bortu ji vėl užstrigo. Tik po sunkių bandymų, liepos pabaigoje pavyko pravesti lynus po paskendusiu laivu. Bet ties tuo baigėsi Huberto turimos lėšos… Darbai buvo nutraukti. 1740 metų pavasarį, po įnirtingų paieškų, Hubertui pavyko surasti naujus investuotojus ir darbai atsinaujino. Taigi 1742 metais, laivą pavyko iškelti.

Deja, lobių ieškotojų laukė blogos naujienos, nes laivo viduje jie terado: 600 tonų akmenų, skirtų balastui, dešimtį patrankų, kelis šimtus sviedinių, kelis maišus surūdijusių vinių ir daugybę sudužusių molinių indų. Išleidę beveik du milijonus frankų, prancūzai paliko įlanką…

sidabrinis laivynas (2)

Laikui bėgant, dumblas pasiglemžė laivus ir XIX a. apie juos žinojo tik žvejai, nes tose vietose dažniausiai plyšdavo jų tinklai.

Visgi lobių ieškojimus tęsti susiruošė Paryžiaus Hipolitas Magenas (Hippolyte Magen). Tam jis buvo paruošęs naudoti pačią naujausią tuo meto nardymo įrangą, tiksliau – Rouquayrol ir Denayrouse 1865 m. išradimą – nardymo kostiumą su įmontuota nardymo įranga, naudojusią suspaustą orą. Šis išradimas suteikė galimybę panirti į 50 metrų gylį.

1870 m. dosniai sumokėjus vietiniam žvejui, buvo sužinotos penkių paskendusių laivų apytikslės buvimo vietos. Per dar 12 dienų pavyko nustatyti 10 laivų tikslias paskendimo vietas. Pirmasis jų atradimas buvo patranka. Paskui sekė 200 sviedinių, variniai indai, kovinis kirvis, peilio rankenėlė, sidabrinis bokalas ir maišas braziliškų riešutų, bet aukso ir sidabro vis nebuvo matyti…

Magen pradėjo skubėti, nes turimos ekspedicijos lėšos taip pat jau ėjo į pabaigą. Nesėkmės debesis ėmė vis labiau niauktis ir virš šios ekspedicijos. Skubinami paieškų darbai vyko netgi naktį. Galiausiai nusišypsojo sėkmė – iš laivo „Tampor“ pavyko iškelti pirmąjį sidabro lydinį. Visų rastų lydinių svoris siekė 60 kg. Magen su pakilia nuotaika grįžo į Paryžių ir greit išpardavęs turėtas akcijas, surinko nemažai pinigų. Bet prasidėjęs prancūzų-prūsų karas ir vėl sustabdė ekspediciją. Paskutiniame savo laiške Magen rašė, kad visi narai yra paralyžuoti. Tais laikais mažai kas buvo žinoma apie dekompresijos reiškinį, nežiūrint į nedidelius nardymo gylius, visi narai susirgo kesonine liga, kuri pasireiškia narams per greitai iš didelio gylio kylantiems į vandens paviršių.

1873 m. Magen Prancūzijoje išleido knygą, su pasakojimais apie ispanų lobius ir aprašė savo pamąstymus, kaip juos reikėtų iškelti. Po knygos išleidimo, ispanai įslaptino visą medžiagą susijusią su Vigo įlanka.

sidabrinis laivynas (3)

1954 m. savo sėkmę išbandė jaunas belgas – Robert Stenuit. 20-metis jaunuolis, palikęs prestižinį universitetą, su savo draugu išvyko į Ispaniją. Ten jie atrado tris paskendusius laivus, bet aukso – ne. Jų laimikiai buvo: įvairių molinių indų duženos, keli surūdiję durklai, sviediniai. Vėliau, Stenuit savo knygoje „Auksingieji Sąnašynai” rašė „Vos prilietus ranką prie paskendusio laivo borto, buvo galima pajausti jo galią ir tai, kokias dideles paslaptis jis žino”…

1956-1960 metais buvo atliktos dar kelios ekspedicijos, po kurių nebeliko laivų kurie nebuvo pakelti arba bent apžiūrėti, bet auksas taip ir nebuvo rastas. Taip per 300 metų Vigo įlanka tapo sinonimu frazei „neišsipildžiusi svajonė“. Vis dėlto lobių ieškotojai per tiek metų surinko daug naudingos istorinės medžiagos, kuri, galbūt padės istorikams kada nors išsiaiškinti, kur visgi pradingo auksas.

Santrauka parašyta pagal Лев Скрягин knygą „Dingusių laivų lobiai“

]]>
https://www.istorikas.lt/beieskant-sidabrinio-laivyno-lobio/feed/ 0