Home / Straipsniai / Trumpa Tamplierių ordino istorija

Trumpa Tamplierių ordino istorija

images

Tamplierių ordino herbas

Tamplierių ordino istorija yra neatsiejama kryžiaus žygių istorijos dalis. Po pirmųjų sėkmingų kryžiaus žygių 1095 – 1099 metais, devyni riteriai, su Hugonu Pajensiečiu priešaky, pasisiūlė Jeruzalės patriarchui saugoti piligrimus jų kelionės metu. Pasak istorinių šaltinių, tarp 1118 – 1120 metų, karalius Balduinas II suteikė teisę jiems naudotis patalpomis karališkuose rūmuose, kurie buvo pastatyti ant Sijono kalno. Oficiali tamplierių ordino įsikūrimo data –1118 metai. Šalia Tamplierių ordino veikė daug anksčiau susikūręs Cistersų ordinas, kurio didysis magistras buvo  Bernardas Klervietis. Tarp 1115 – 1140 m. Tamplierių ir Cistersų ordinai suklesti, jiems dovanojamos įspūdingos pinigų sumos ir didžiuliai žemės plotai. 1127 metais Bernardas Klervietis paskatino popiežių surengti Trua susirinkimą ir patvirtinti Tamplierių ordiną. Taip pat Bernardas Klervietis padėjo parengti Tamplierių ordino įstatus, kurie buvo paprasti, bet griežti. 

220px-Bernard_of_Clairvaux_-_Gutenburg_-_13206

Bernardas Klervietis

Tamplieriai, kaip ir pridera vienuoliams, privalėjo būti vargingi, nuolankūs ir laikytis skaistybės įžado. Jie turėjo trumpai kirpti plaukus, bet auginti barzdą. Ji tapo skiriamuoju Šventyklos riterių bruožu, mat pagal tų laikų madą, visi kiti vyrai skusdavosi. Įstatuose išsamiai aprašyta ir karių buitis, drabužiai bei mityba, taigi iki šių dienų išlikę dokumentai leidžia pakankamai tiksliai rekonstruoti Ordino kasdienybę. Visi ordino riteriai privalėjo nešioti baltus drabužius, abitą ar apsiaustą, ir vėliau baltas apsiaustas su raudonu kryžiumi tapo neatsiejama tamplierių įvaizdžio dalis. Tai turėjo simbolinę reikšmę: užsivilkdamas baltus drabužius, Dievo tarnas palieka tamsųjį, nuodėmingą gyvenimą, ir pradeda naują, kupiną šviesos ir skaistumo, Kūrėjui paskirtą egzistenciją.

Ordinas greit plėtesi, radosi vis daugiau norinčių tapti Ordino nariais. Žinoma ne visi galėjo tapti tampleriais, nes pagal įstatus Tamplieriais galėjo tapti tik nevedę vyrai, kilę iš kilmingų šeimų ir nepriklausantys kitiems ordinams. Tie, kurie negalėjo tapti ordino nariais, užrašinėjo jiems didžiulessumas ir dovanodavo dirbamos žemės plotus. XIII a. antroje pusėje tamplierių skaičius pasiekė 30 tūkst. riterių, o jų turtai buvo vertinami 54 milijonais frankų. 1163 Aleksandras III  suteikė generalinę privilegiją tamplieriams, pagal kurią Ordinas tapo tiesiogiai pavaldus popiežiui, o iš tiesų jam leidžiama tvarkytis savarankiškai ir vis labiau centralizuotai.  Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais.

773px-Saladin_and_Guy

Tamplieriai pripažįsta Saladino pergalę.

Trečiasis kryžiaus žygis (1189 – 1192m.) buvo lemtingas Tamplierių ordinui. Pirmą kartą ordino istorijoje, Tamplieriai patyrė pralaimėjimą 1187 m. liepos 4 dieną. Tą kart pralaimėjo mūšį prie Hitino saracėnų sultonui Saladinui. Tų pačių metų spalį Saladinas užgrobė Jeruzalę. Dėl šio pralaimėjimo kaltinamas ordino didysis magistras Žeraro de Ridforo, kuris kaltinamas karštakošiškumu ir neišmanymo.Po šio mūšio Tamplieriai atsiskyrė nuo Siono ordino, jų turtas buvo išgabentas į Prancūziją. Turtą sudarė apie 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Taip pat Tamplieriai turėjo daugybę nekilnojamojo turto visame Vakarų krikščioniškame pasaulyje.

Paryžiaus Tamplierių vienuolyne buvo saugojamas karališkasis iždas. Per popiežių Bonifacą VIII tamplieriai savo ištikimybę deklaravo karaliui Pilypo IV . Tačiau manoma, kad Pilypas Gražusis turėjo daug skolų ir vienintelis būdas išvengti jas gražinti tamplieriams buvo likviduoti ordiną. 1305 m. vienas kalinys, kalėjęs kartu su buvusiu tamplieriumi, pranešė išgirdęs iš savo kameros draugo pasakojimą apie tai, kad tamplieriai išsižadėjo Kristaus ir atsidavė stabmeldystei. Karalius noriai priėmė šią žinią ir ėmė ruošti kaltinamąjį aktą, kuris turėjo tapti pagrindu Ordino likvidavimui. 1307 m. spalio 13 d. staiga suimti tamplieriai netrukus prisipažino dėl primestų kaltinimų. Jie buvo kaltinami jog riteriai duodami įžadus buvo verčiami tris kartus išsižadėti Kristaus ir spjauti ant kryžiaus. Taip pat buvo kaltinami sadomijos praktikavimu, stabų garbinimu, o jų kunigai- praleidžiantys konsekracijos žodžius  mišiose.

597px-Templars_Burning

Tamplieriai deginami lauže.

Tamplierių teismo procesas truko iki 1312 m. Į jį įsikšo popiežius Klemensas V, kurio sudaryta komisija perėmė suimtųjų tardymą. Popiežiaus atstovai buvo palankesni tamplieriams ir kankinimų nenaudojo. 2001 metais profesorė Barbara Frale Vatikano archyvuose rado dokumentą, kuriame rašoma, kad  Tamplieriai popiežiui dėl savo tokio elgesio teisinosi tuo, kad norėjo riteriams parodyti kas jų laukia jei pateks saracėnams į rankas. Tačiau Prancūzijos karalius liepė sunaikinti ordiną ir popiežius visiškai panaikino Tamplierių ordiną. Daugelis tamplierių buvo sudeginti ant laužų kaip eretikai. 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notr Damo aikštėje, ordino magistras Žakas de Mole jau svildamas ant laužo prakeikė egzekuciją stebėjusį Prancūzijos karalių ir šiam padėjusį popiežių Klemensą V, sušukdamas, jog nepraeis nė metai, kai jis pakvies juos prieš Dievo teismą. Ir magistro prakeiksmas netrukus išsipildė: jau maždaug po mėnesio netikėtai pasimirė popiežius, o dar po kelių mėnesių nežinoma liga pasiglemžė ir karalių Pilypą IV Gražųjį.

Tamplieriai sukūrė didžiūlę tarptautinę organizaciją. Po panaikinimo jų pėdomis sekė Vokiečių ordinas, tiesa jam pavyko įkurti savo valstybę ir taip išsilaikyti nė vieną amžių. Po sunaikinimo tamplierių ordino turtas buvo perduotas joanitų ordinui.  Daug įvairiausių organizacijų, kurios kūrėsi vėliau skelbėsi esantys tamplierių pasiekėjais. Viena iš paslaptingiausių mūsų laikų organizacijų- Masonai.

Square_compasses

Masonų emblema

Masonija kaip organizacija atsirado 1717 m. birželio 24 d. įkūrus Didžiąją Londono Ložę. Vėliau, 1728 m. susikūrė Didžioji Airijos Ložė, o 1736 m. Didžioji ložė susikūrė Škotijoje. Netrukus masonų ložės ėmė kurtis visose Didžiosios Britanijos kolonijose, tarp jų ir Šiaurės Amerikos žemyne. Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje masoniškoji organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ komandorija, kurios komandoru išrinktas Motiejus Žynievas. 1780 m. Vilniuje jau veikė trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ – ložės. 1781 m. gruodžio 27 d. Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės. Masonais buvo garsūs Vilniaus universiteto aukletiniai: Laurynas Stuoka- Gucevičius, Adomas Mickevičius, Mykolas Romeris, Vincas Krėvė ir t.t. Po Lietuvos nepriklausomybės 2001 metais Vilniuje, atsikūrė masonai, kurie pasivadino Laisvaisiais mūrininkais. Jie taip pat skelbiasi, kad tęsia tamplierių tradiciją- ginti humaniškumą.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>